Kryžiaus karai vieniems yra romantiškas Europos istorijos epizodas, kitiems - nepateisinama agresija, tretiems - istorinė ir ekonominė būtinybė. Libanietis istorikas, ne tik žinomas mokslininkas, bet ir puikus prozaikas, į Kryžiaus karus žvelgia iš unikalios perspektyvos: Rytų žmogaus, nepriešiško Europai akimis.

Nepatikėsite, bet tai laisvalaikio skaitymas. Knyga parašyta labai patraukliu stiliumi, net nesijaučia, kad skaitai dokumentiką, be to, labai smagu į tai, ką skaitei vadovėliuose pažvelgti iš kitos pusės, atvirai ir neperdėtai. Vietomis knyga taip įtraukia, kad atrodo, jog skaitytum detektyvą ir tarsi lauki, kada musulmonia galų gale s susivienys, juk jie tuo metu buvo tikrasis civilizacijos rojus. Deja, būti civilizuotais nepakanka, kad susikalbėtum tarpusavyje.

Kita vertus, ši knyga gali pasirodyti prasminga jauniesiems politologams, istorikams ar šiaip žmonėms, kurie domisi kaip apibrėžti "kitą", kuo gi mes skiriamės nuo musulmonų, kuo jie skiriasi vienas nuo kito. Tai būdas parodyti, kad mes kalbamia skirtingomis kalbomis ir nė viena iš jų nėra blogesnė.

"Popietės metu visų visuomenės sluoksnių žmonės susitinka hamamuose, tai mėgstamiausios susitikimų vietos, kur apsivaloma prieš saulėlydžio maldą. Vėliau, jau sutemus, miestiečiai palieka Alepo centrą ir susiburia kvartaluose, kur jų netrikdo girti kareiviai. Ir čia vyrų ir moterų lūpomis sklando naujienos bei gandai ir skverbiasi įvairios mintys. Pyktis, įkarštis ar nusivylimas kasdien sudrebina tą avilį, kuris taip dūzgia jau daugiau kaip tris tūkstantmečius. "