Mirė Mstislavas Rostropovičius
Mindaugas Jackevičius, Ieva Urbonaitė, www.DELFI.lt2007
Mindaugas Jackevičius, Ieva Urbonaitė, www.DELFI.lt2007
Penktadienį, būdamas 80 metų amžiaus, Rusijos ligoninėje mirė pasaulinio garso violančelininkas ir dirigentas Mstislavas Rostropovičius, praneša "Ria novosti". M.Rostropovičius yra žinomas ne tik kaip muzikantas, bet ir dėl savo visuomeninės veiklos. 2000 metais maestro tapo Vilniaus miesto garbės piliečiu.Prieš kelias dienas M. Rostropovičius buvo paguldytas į Rusijos onkologinį mokslinį centrą, praneša Rusijos žiniasklaida.
Maestro blogai pasijuto dar gruodį, kelionės į Voronežą metu. Grįžus iš kelionės jis atsigulė į onkologinį centrą ir iš jo išėjo tik kovą. Balandį jis vėl kreipėsi į ligoninę.
M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas dirbs ir toliau
Po maestro mirties Lietuvoje ir toliau veiks Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“, - DELFI patikino fondo valdybos pirmininkė Rasa Kubilienė.
Penktadienį, gegužės 4 d., 18 val., Šv. Kotrynos bažnyčioje šio fondo remiami vaikai ir jaunuoliai maestro garbei planuoja surengti koncertą, o iki gegužės 5 dienos bus renkamos Lietuvos žmonių užuojautos M.Rostropovičiaus artimiesiems.
„Pati didžiausia dovana, kurią esame gavę iš maestro – jo vardas, tad darysime viską, lyg M.Rostropovičius ir toliau būtų su mumis“, - sakė fondo valdovė, pabrėždama, jog maestro įtaka būsimiems Lietuvos muzikantus – milžiniška.
„Visų pirma, daugelis iš fondo remiamų vaikų galėjo pagroti tokiai asmenybei, o tai pasiseka ne kiekvienam muzikantui. Tomis dienomis, kai atvažiuodavo, maestro su vaikais prieš koncertus dirbdavo kaip specialybės mokytojas - sakė pastabas, pasakojo apie susitikimus su muzikos pasaulio garsenybėmis. Tai jiems padarė didžiulį įspūdį. Būdamas kartu žinojai, kad bendrauji su genijumi, o kartu – dangiškos šviesos nušviestu žmogumi, kuris spinduliavo nepaprasta šiluma ir gerumu“, - sakė R.Kubilienė.
Galimybę pažinti maestro ir nors trumpam pabūti pasaulinio garso muziko mokiniais turėjo beveik 70 Lietuvos jaunųjų muzikantų. Tačiau, kaip pabrėžė DELFI pašnekovė, fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“ rėmė ne tik juos, bet ir mokslininkus bei sportininkus.
Muzikės prisiminė, kaip prieš daugiau nei ketverius metus ji garsaus mecenato prašė padėti sergančiai kolegės dukrai. „Fondas, kuris tuo metu egzistavo galėjo teikti pagalbą tik Rusijos vaikams, todėl maestro pasiūlė tokį pat fondą kurti ir Lietuvoje“, - pasakojo smuikininkė.
Šiuo metu Rusijoje veikia du M.Rostropovičiaus vardo fondai. Veikiantis Peterburge šiuo metu rūpinasi vaikų vakcinacija, Maskvoje – gabiais vaikais. Centrinė fondo būstinė – Vašingtone.
G. Kėvišas: M. Rostropovičius būdavo ten, kur manydavo turįs būti
„Mstislavas Rostropovičius buvo genialus žmogus visomis prasmėmis – ir muzikoje, ir kultūroje, ir gyvenime. Jo indėlio mastą reikėtų lyginti su pasaulinių žmonių“, - DELFI sakė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius Gintautas Kėvišas.
Pasak G. Kėvišo, iki pat mirties M. Rostropovičius neturėjo pilietybės – tai simbolizavo dirigentą esant pasaulio žmogumi ir bylojo, kad nė su vienu kraštu jis savęs nesieja. Tačiau G. Kėvišas sako, kad M. Rostropovičius save vis dėlto laikė Rusijos žmogumi.
„Neabejoju, nors tiksliai nežinau, kad jo paskutinė valia būti palaidotam ir netgi mirti Rusijoje, dėl to šių metų pradžioje jis, būdamas labai sunkios būklės, staiga atsidūrė Maskvoje“, - teigė G. Kėvišas.
Jis sako, kad iki paskutinių dienų dirigentas turėjo Monako pasą, kuriame vietoj tautybės buvo įrašas „unspecified“ (nenustatytas – DELFI).
Teatro vadovas M. Rostropovičių laiko didžiu žmogumi, kuris buvo visur – sunkiu metu Maskvoje, grojo griūnant Berlyno sienai. Priėmęs sprendimą per sekundę, jis atsidurdavo ten, kur, jo manymu, turi būti.
G. Kėvišas sako niekada nepamiršiantis 1991 m. sausio 15 d. Per koncerto San Sebastiano mieste pertrauką jis pareikalavo rusų-ispanų kalbų vertėjo. „Jis rašė ispaniškus žodžius rusiškomis raidėmis. Po koncerto jis išėjo su lapeliu ir violončele ir pasakė tokią kalbą, kurios niekada nepamiršiu. Jis kalbėjo apie sausio 13 –ąją Lietuvoje žuvusius žmones ir kaip jis į visa tai žiūri. Toms aukoms jis paskyrė Bacho „Sarabandą“. Po atlikimo nė vienas nesuplojo – paėmė ir atsistojo – pusė buvo verkiančių“, - prisiminė teatro vadovas.
Ką ir bepridurti: žmogus, kuris garsino ne tik savo gimtąją, bet ir mūsų šalį.
Maestro blogai pasijuto dar gruodį, kelionės į Voronežą metu. Grįžus iš kelionės jis atsigulė į onkologinį centrą ir iš jo išėjo tik kovą. Balandį jis vėl kreipėsi į ligoninę.
M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas dirbs ir toliau
Po maestro mirties Lietuvoje ir toliau veiks Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“, - DELFI patikino fondo valdybos pirmininkė Rasa Kubilienė.
Penktadienį, gegužės 4 d., 18 val., Šv. Kotrynos bažnyčioje šio fondo remiami vaikai ir jaunuoliai maestro garbei planuoja surengti koncertą, o iki gegužės 5 dienos bus renkamos Lietuvos žmonių užuojautos M.Rostropovičiaus artimiesiems.
„Pati didžiausia dovana, kurią esame gavę iš maestro – jo vardas, tad darysime viską, lyg M.Rostropovičius ir toliau būtų su mumis“, - sakė fondo valdovė, pabrėždama, jog maestro įtaka būsimiems Lietuvos muzikantus – milžiniška.
„Visų pirma, daugelis iš fondo remiamų vaikų galėjo pagroti tokiai asmenybei, o tai pasiseka ne kiekvienam muzikantui. Tomis dienomis, kai atvažiuodavo, maestro su vaikais prieš koncertus dirbdavo kaip specialybės mokytojas - sakė pastabas, pasakojo apie susitikimus su muzikos pasaulio garsenybėmis. Tai jiems padarė didžiulį įspūdį. Būdamas kartu žinojai, kad bendrauji su genijumi, o kartu – dangiškos šviesos nušviestu žmogumi, kuris spinduliavo nepaprasta šiluma ir gerumu“, - sakė R.Kubilienė.
Galimybę pažinti maestro ir nors trumpam pabūti pasaulinio garso muziko mokiniais turėjo beveik 70 Lietuvos jaunųjų muzikantų. Tačiau, kaip pabrėžė DELFI pašnekovė, fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“ rėmė ne tik juos, bet ir mokslininkus bei sportininkus.
Muzikės prisiminė, kaip prieš daugiau nei ketverius metus ji garsaus mecenato prašė padėti sergančiai kolegės dukrai. „Fondas, kuris tuo metu egzistavo galėjo teikti pagalbą tik Rusijos vaikams, todėl maestro pasiūlė tokį pat fondą kurti ir Lietuvoje“, - pasakojo smuikininkė.
Šiuo metu Rusijoje veikia du M.Rostropovičiaus vardo fondai. Veikiantis Peterburge šiuo metu rūpinasi vaikų vakcinacija, Maskvoje – gabiais vaikais. Centrinė fondo būstinė – Vašingtone.
G. Kėvišas: M. Rostropovičius būdavo ten, kur manydavo turįs būti
„Mstislavas Rostropovičius buvo genialus žmogus visomis prasmėmis – ir muzikoje, ir kultūroje, ir gyvenime. Jo indėlio mastą reikėtų lyginti su pasaulinių žmonių“, - DELFI sakė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius Gintautas Kėvišas.
Pasak G. Kėvišo, iki pat mirties M. Rostropovičius neturėjo pilietybės – tai simbolizavo dirigentą esant pasaulio žmogumi ir bylojo, kad nė su vienu kraštu jis savęs nesieja. Tačiau G. Kėvišas sako, kad M. Rostropovičius save vis dėlto laikė Rusijos žmogumi.
„Neabejoju, nors tiksliai nežinau, kad jo paskutinė valia būti palaidotam ir netgi mirti Rusijoje, dėl to šių metų pradžioje jis, būdamas labai sunkios būklės, staiga atsidūrė Maskvoje“, - teigė G. Kėvišas.
Jis sako, kad iki paskutinių dienų dirigentas turėjo Monako pasą, kuriame vietoj tautybės buvo įrašas „unspecified“ (nenustatytas – DELFI).
Teatro vadovas M. Rostropovičių laiko didžiu žmogumi, kuris buvo visur – sunkiu metu Maskvoje, grojo griūnant Berlyno sienai. Priėmęs sprendimą per sekundę, jis atsidurdavo ten, kur, jo manymu, turi būti.
G. Kėvišas sako niekada nepamiršiantis 1991 m. sausio 15 d. Per koncerto San Sebastiano mieste pertrauką jis pareikalavo rusų-ispanų kalbų vertėjo. „Jis rašė ispaniškus žodžius rusiškomis raidėmis. Po koncerto jis išėjo su lapeliu ir violončele ir pasakė tokią kalbą, kurios niekada nepamiršiu. Jis kalbėjo apie sausio 13 –ąją Lietuvoje žuvusius žmones ir kaip jis į visa tai žiūri. Toms aukoms jis paskyrė Bacho „Sarabandą“. Po atlikimo nė vienas nesuplojo – paėmė ir atsistojo – pusė buvo verkiančių“, - prisiminė teatro vadovas.
Ką ir bepridurti: žmogus, kuris garsino ne tik savo gimtąją, bet ir mūsų šalį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą