2007-04-21 sukako vienuolika metų kai žuvo (1996) pirmasis Čečėnijos Respublikos prezidentas Džocharas Dudajevas. Katare 2004 vasario 13 d. žuvo antrasis Čečėnijos prezidentas Zelimchanas Jandarbijevas. 2005 m. kovo 11 d. buvo nužudytas kitas Čečėnijos lyderis Aslanas Maschadovas. Metų pradžia čečėnų tautai pažymėta pačiais nelinksmiausiais įvykiais.
Kad ir kaip banaliai beskambėtų, tačiau lietuviams nereikia priminti, kad kažką jie turi bendro su šia, atrodo, geografiškai tolima čečėnų tauta. Lietuva jau 17 metų vystosi demokratine kryptimi, ji jau yra pilnateisė pasaulio ir Europos dalis, kokia ir buvo prieš sovietinę bei nacistinę okupaciją. Čečėnija, pabandžiusi išsivaduoti iš Rusijos gniaužtų, yra nesibaigiančio karinio konflikto būsenoje. Vis dėlto istorinių paralelių tarp Lietuvos ir Čečėnijos esama: carinės valdžios patirtis, Stalino trėmimai, leidimas grįžti į gimtas vietas, lietuvių kova už nepriklausomybę ir vėliau tapusių čečėnų lyderiais Dudajevo ir Maschadovo atsisakymas dalyvauti agresijoje prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, lietuvių nenoras patikėti, kad Čečėnija vien tik Rusijos vidaus konfliktas.
Ne vieną akademiką domina tokie sutapimai ir racionaliai nepaaiškinamos paralelės. Nepaaiškinamų dalykų, kuriuos įdomu tirti akademikams kaimyninėje Rusijoje yra ir daugiau. Vienas tokių – bandymas įtikinti pasaulio bendruomenę, kad Čečėnijoje padėti “normalizavosi”. Kritinio mąstymo šalininkui, svarbu žinoti, ką gi reiškia tas “normalumas” ir ką akademikai turėtų tirti. Normalu yra tai, kad visais kriminaliniais nusikaltimais visoje Rusijoje yra kaltinami kaukazietiškos išvaizdos (kilmės žmonės), be to, dar normaliau yra tai, kad vienas prezidentas skiria kitą prezidentą, išlaukęs, kol šiam sueis reikiamas amžius. Normalu, kad Čečėnijos teritorijoje, kurioje prieš 15 metų gyveno vos 67 proc. čečėnų, visi kitai – taikiai su vietiniais sugyvenantys kitataučiai, dabar kitataučių skaičius lygus Rusijos karinių pajėgų skaičiui šioje teritorijoje. Normalu, kad Čečėnijos atstatymui ir naujų darbo vietų kūrimui skiriami milijonai dolerių, o suaugusių vyrų bedarbių skaičiaus geriau neįvardinti, nes jokios socialinės teorijos jo negalės paaiškinti, nebent prezidento inauguracijos iškilmių išlaidos (kažkodėl vykusios ne sostinėje).
Reikėtų pastebėti, kad situacija Čečėnijoje “normalizavosi” po to, kai tos situacijos aptarimas išnyko iš Rusijos nacionalinių ir regioninių televizijų. Pastarąjį pusmetį, Čečėnija tarsi nustojo egzistavusi. Bet kuris akademinius tyrimus vykdantis žmogus žino, jeigu nėra informacinių šaltinių apie pasirinktą problemą yra tikimybė, kad tos problemos tiesiog nėra arba suklysta ją apsibrėžiant. Nesunku tuo būtų patikėti, jeigu nekristų į akis Rusijos visuomenės nuomonės apie situaciją Šiaurės Kaukaze tyrimas (LEVADA). Jeigu situacija tokia normali, kokią dar visuomenės nuomonę norima sužinoti? Ir pasirodė, kad 44 proc. rusų tiki, kad Čečėnijoje vis dar vyksta karinis konfliktas, nors beveik tiek pat (42 proc.) yra įsitikinę, kad regione įsivyrauja taika. Beje, rusai beveik tokie pat patiklūs kaip ir lietuvių akademikai, nes dar 2005 metais net 68 proc. tikėjo, kad karinis konfliktas vis dar tęsiasi.
Visokių žmonių yra visur, bet norėtųsi pateikti ir keletą šokiruojančių faktų. 10 proc. tiki, kad tik deportacija ir genocidas gali išspręsti Čečėnijos problemą. Net 2 proc. kaip tinkamą konflikto sprendimo būdą vertina tautos išnaikinimą. Tiesa,bent 19 proc. rusų tiki, kad Čečėnijai reikėtų suteikti nepriklausomybę ir 12 proc. mano, kad būtina su čečėnais sudaryti taikos sutartį. Šiaip ar taip, tikriausiai įdomiausias skaičius ne akademikams, bet Rusijos valdžios atstovams turėtų būti tas, kad net 64 proc. rusų paremtų derybas su vadinamaisiais separatistais.
Taigi, man akademikui, gyvenančiam už kelių tūkstančių kilometrų nuo mano tyrinėjamo objekto kyla klausimas, “jeigu situacija Čečėnijoje normali, tai su kuo dauguma rusų vis dar nori derėtis?” Geriausia išeitis būtų kreiptis į kolegas, kurie tuo klausimu domisi pačioje Rusijoje, nors tyrinėjamos paradigmos ir labai skiriasi. Pavyzdžiui, Rusijoje gerai žinomas Eurazijos ir Rusijos plėtros propaguotojas Aleksandras Duginas. Jis apie bet ką nerašo ir visada ieško bekompromisių sprendimų. Jeigu tikrai Čečėnijos problema išspręsta, jis tai atvirai turėtų pripažinti. Štai jums dar vienas siurprizas. Mažiau nei prieš pusmetį A. Duginas konstatavo: “Čečėnija yra šiuolaikinio Rusijos valstybingumo centras”. Šis mano kolega tiki, kad Čečėnija – tai JAV sąmokslas prieš Rusiją, radikalus islamizmas tai atlantistų finansuojama kova už Rusijos suskaldymą, o vienintelis natūralus konfliktas, kuris galėtų kilti tarp Rusijos ir Čečėnijos be JAV pagalbos - tai centro ir periferijos įtampa.
Šiuo atveju, nesvarbu kas ir kaip aiškina įvykius Čečėnijoje, tačiau kitaip nei stengiamasi įtikinti Rusijos ir pasaulio bendruomenę, toje teritorijoje nieko “normalaus” kol kas neįvyko. Seniai pripažinta, kad karine jėga neįmanoma konfliktų išspręsti, o tik juos užšaldyti, globalių informacinių technologijų laikais neįmanoma tiesiog ignoruoti problemų. Per 17 metų Rusijos Federacijos administracijai turėtų būti aišku, kad viena ji Šiaurės Kaukazo problemos neišspręs. Ji, o ne kas kitas turėtų įvertinti, kokių pasekmių turėjo daugybė nutylimų problemų Sovietų Sąjungoje.
Akademikams Čečėnija įdomi ne tik dėl istorinių ir moralinių paralelių su Lietuva, ne tik dėl ten permanentinio karinio konflikto, bet dėl susiformavusios valstybinės sąmonės, kuri nuolat kelią nepriklausomybės tikslą, religijos, t.y. specifinės sufismo tradicijos, tyrimams, per tiek šimtmečių išlikusių bendruomenių – teipų ir tukchumų - politinės antropologijos tyrimams.
Kita vertus yra daugybė neištyrinėtų tautų ir jų istorijų, neatrastų paralelių, tačiau jų slėpimas dar pačių problemų niekada neišsprendė. Gal Rusija turi pasenusį naują problemų ignoravimo ir sprendimo būdą?
Kad ir kaip banaliai beskambėtų, tačiau lietuviams nereikia priminti, kad kažką jie turi bendro su šia, atrodo, geografiškai tolima čečėnų tauta. Lietuva jau 17 metų vystosi demokratine kryptimi, ji jau yra pilnateisė pasaulio ir Europos dalis, kokia ir buvo prieš sovietinę bei nacistinę okupaciją. Čečėnija, pabandžiusi išsivaduoti iš Rusijos gniaužtų, yra nesibaigiančio karinio konflikto būsenoje. Vis dėlto istorinių paralelių tarp Lietuvos ir Čečėnijos esama: carinės valdžios patirtis, Stalino trėmimai, leidimas grįžti į gimtas vietas, lietuvių kova už nepriklausomybę ir vėliau tapusių čečėnų lyderiais Dudajevo ir Maschadovo atsisakymas dalyvauti agresijoje prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, lietuvių nenoras patikėti, kad Čečėnija vien tik Rusijos vidaus konfliktas.
Ne vieną akademiką domina tokie sutapimai ir racionaliai nepaaiškinamos paralelės. Nepaaiškinamų dalykų, kuriuos įdomu tirti akademikams kaimyninėje Rusijoje yra ir daugiau. Vienas tokių – bandymas įtikinti pasaulio bendruomenę, kad Čečėnijoje padėti “normalizavosi”. Kritinio mąstymo šalininkui, svarbu žinoti, ką gi reiškia tas “normalumas” ir ką akademikai turėtų tirti. Normalu yra tai, kad visais kriminaliniais nusikaltimais visoje Rusijoje yra kaltinami kaukazietiškos išvaizdos (kilmės žmonės), be to, dar normaliau yra tai, kad vienas prezidentas skiria kitą prezidentą, išlaukęs, kol šiam sueis reikiamas amžius. Normalu, kad Čečėnijos teritorijoje, kurioje prieš 15 metų gyveno vos 67 proc. čečėnų, visi kitai – taikiai su vietiniais sugyvenantys kitataučiai, dabar kitataučių skaičius lygus Rusijos karinių pajėgų skaičiui šioje teritorijoje. Normalu, kad Čečėnijos atstatymui ir naujų darbo vietų kūrimui skiriami milijonai dolerių, o suaugusių vyrų bedarbių skaičiaus geriau neįvardinti, nes jokios socialinės teorijos jo negalės paaiškinti, nebent prezidento inauguracijos iškilmių išlaidos (kažkodėl vykusios ne sostinėje).
Reikėtų pastebėti, kad situacija Čečėnijoje “normalizavosi” po to, kai tos situacijos aptarimas išnyko iš Rusijos nacionalinių ir regioninių televizijų. Pastarąjį pusmetį, Čečėnija tarsi nustojo egzistavusi. Bet kuris akademinius tyrimus vykdantis žmogus žino, jeigu nėra informacinių šaltinių apie pasirinktą problemą yra tikimybė, kad tos problemos tiesiog nėra arba suklysta ją apsibrėžiant. Nesunku tuo būtų patikėti, jeigu nekristų į akis Rusijos visuomenės nuomonės apie situaciją Šiaurės Kaukaze tyrimas (LEVADA). Jeigu situacija tokia normali, kokią dar visuomenės nuomonę norima sužinoti? Ir pasirodė, kad 44 proc. rusų tiki, kad Čečėnijoje vis dar vyksta karinis konfliktas, nors beveik tiek pat (42 proc.) yra įsitikinę, kad regione įsivyrauja taika. Beje, rusai beveik tokie pat patiklūs kaip ir lietuvių akademikai, nes dar 2005 metais net 68 proc. tikėjo, kad karinis konfliktas vis dar tęsiasi.
Visokių žmonių yra visur, bet norėtųsi pateikti ir keletą šokiruojančių faktų. 10 proc. tiki, kad tik deportacija ir genocidas gali išspręsti Čečėnijos problemą. Net 2 proc. kaip tinkamą konflikto sprendimo būdą vertina tautos išnaikinimą. Tiesa,bent 19 proc. rusų tiki, kad Čečėnijai reikėtų suteikti nepriklausomybę ir 12 proc. mano, kad būtina su čečėnais sudaryti taikos sutartį. Šiaip ar taip, tikriausiai įdomiausias skaičius ne akademikams, bet Rusijos valdžios atstovams turėtų būti tas, kad net 64 proc. rusų paremtų derybas su vadinamaisiais separatistais.
Taigi, man akademikui, gyvenančiam už kelių tūkstančių kilometrų nuo mano tyrinėjamo objekto kyla klausimas, “jeigu situacija Čečėnijoje normali, tai su kuo dauguma rusų vis dar nori derėtis?” Geriausia išeitis būtų kreiptis į kolegas, kurie tuo klausimu domisi pačioje Rusijoje, nors tyrinėjamos paradigmos ir labai skiriasi. Pavyzdžiui, Rusijoje gerai žinomas Eurazijos ir Rusijos plėtros propaguotojas Aleksandras Duginas. Jis apie bet ką nerašo ir visada ieško bekompromisių sprendimų. Jeigu tikrai Čečėnijos problema išspręsta, jis tai atvirai turėtų pripažinti. Štai jums dar vienas siurprizas. Mažiau nei prieš pusmetį A. Duginas konstatavo: “Čečėnija yra šiuolaikinio Rusijos valstybingumo centras”. Šis mano kolega tiki, kad Čečėnija – tai JAV sąmokslas prieš Rusiją, radikalus islamizmas tai atlantistų finansuojama kova už Rusijos suskaldymą, o vienintelis natūralus konfliktas, kuris galėtų kilti tarp Rusijos ir Čečėnijos be JAV pagalbos - tai centro ir periferijos įtampa.
Šiuo atveju, nesvarbu kas ir kaip aiškina įvykius Čečėnijoje, tačiau kitaip nei stengiamasi įtikinti Rusijos ir pasaulio bendruomenę, toje teritorijoje nieko “normalaus” kol kas neįvyko. Seniai pripažinta, kad karine jėga neįmanoma konfliktų išspręsti, o tik juos užšaldyti, globalių informacinių technologijų laikais neįmanoma tiesiog ignoruoti problemų. Per 17 metų Rusijos Federacijos administracijai turėtų būti aišku, kad viena ji Šiaurės Kaukazo problemos neišspręs. Ji, o ne kas kitas turėtų įvertinti, kokių pasekmių turėjo daugybė nutylimų problemų Sovietų Sąjungoje.
Akademikams Čečėnija įdomi ne tik dėl istorinių ir moralinių paralelių su Lietuva, ne tik dėl ten permanentinio karinio konflikto, bet dėl susiformavusios valstybinės sąmonės, kuri nuolat kelią nepriklausomybės tikslą, religijos, t.y. specifinės sufismo tradicijos, tyrimams, per tiek šimtmečių išlikusių bendruomenių – teipų ir tukchumų - politinės antropologijos tyrimams.
Kita vertus yra daugybė neištyrinėtų tautų ir jų istorijų, neatrastų paralelių, tačiau jų slėpimas dar pačių problemų niekada neišsprendė. Gal Rusija turi pasenusį naują problemų ignoravimo ir sprendimo būdą?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą