Šiandien dvidešimties jaunuolių grupė išvyko į antrus metus organizuojamą misiją - "Misiją "Sibiras". Tai ekspedicija į lietuvių tremties vietas Irkutsko apskrityje. Nori nenori tenka pripažinti, kad tai viena iš geriausių kada nors organizuotų pilietinių projektų-akcijų. Tai galimybė jauniems žmonėms prisiliesti prie istorijos, susitikti su ten likusiais lietuviais, jų palikuonimis, patirti tą klimatą, tą atmosferą, kurioje reikėjo išgyventi mūsų sėneliams ir tėvams, o gal šiaip artimiesiems, galt net nepažįstamiems.
Neseniai perskaičiau Eidinto knygą "Beieškant Maskvos Sfinkso" ten buvo gera frazė: "Mes pervertinome rusus (1939 m.), tikėdami, kad jie Lietuvos nesovietizuos, tačiau ir jie pervertino mus - sutelkė pasienyje kariuomenę, pasiruošė karo ligonines, išvalė lagerius, o mes nesipriešinome". Reikia pripažinti, kad nesipriešinti ginklu privertė vidinės šalyje susiklosčiusios aplinkybės, tačiau lietuviai išgyveno sunkiausiomis sąlygomis, net jų laidojimo vietų lankymas tebekelia Rusijos valdžiai alergija, nepasitenkinimą tokiomis jaunimo akcijomis. Taigi mes, bent jau jaunimas, priešinasi iki šiol. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tačiau galiu drąsiai prisipažinti, kad man tai savotiška patriotizmo išraiška. Aš didžiuojuosi, kad pernai turėjau galimybę išvykti į vieną iš tokių ekspedicijų.
Pirmomis dienomis po grįžimo net nežinojau kaip apsakyti savo patirtus įspūdžius. Dabar jie jau įgauna žodžius. Jeigu kam įdomu, gali pasiskaityti vienos merginos, taip pat vykusios į misiją dienoraštį: http://www.alfa.lt/straipsnis/57741
Šiaip apie projektą galima pasiskaityti: http://www.misijasibiras.lt/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą