
Špokas dar nemoka šliaužti į priekį, bet pamažėle rodo ženklus, kad ši akademinė disciplina jam yra perkandama. Taigi sėdi sau Špokutis po stalu ir žiūri į jo mėgstamą knygelę arba tarkim į tėčio raudonas šlepetes. Aišku kažkokia išorinė jėga vis padeda tuos mielus daiktukus toliau nei gali pasiekti mažojo rankutė. Ir kai po didelių pastangų vaikas išsirango į voro pozą ir visu kūnu bando teleportuotis arčiau taip geidžiamo objekto ir jam trūksta...va va va...milimili... O kas čia dabar... daiktas atsidūrė dar šiek tiek toliau...Špokas pasimeta, apsižvalgo, pasižiūri ar nėra kokių kitų būdų pasiekti tą tikslą ar kokių kitokių užsiėmimų ir vėl kartoja tą patį veiksmą ir taip tęsiasi kol begėdis milžinas nusiramina ir galiausiai duoda vaikui paragauti tos šauniosios šlepetės skonio. Ar taip gražu?
Arba... sėdi Mažoji kėdutėje ir nenori vieno dalyko labiau nei nenoro... tai valgyti. O tėvai daro būtent atvirkščiai, grūda šaukštą po šaukšto. Kaip čia nesusinervinsi, kur jau neašarosi. O kas čia dabar? Čiulptukas burnoje? Ojojoi kaip skanu ir netikėta. Aaa...o kur čiu... niam niam niam...o vėl čiulptukas... Kas nutiko? O gi tėveliai pamainomis įdeda Mažylei į burną tai čiulptuką, tai maisto šaukštą. Ar taip gražu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą