Rimvydas Valatka 2007-04-23 Lietuvos Ryto informacija Minedai užvaldo ne tik popsceną, bet ir politinę areną. Politika suprastėjo tiek, kad toliau, regis, jau niekur. Vilnių valdo Konstitucijos pažeidėjų, ekskalinių, buvusių, o gal ir esamų burtininkės L.Lolišvili pacientų koalicija, remiama ne kokių marginalų, o Liberalų sąjūdžio, kurio programoje auksu įrašytos asmens laisvės, privačios nuosavybės ir teisės viršenybės vertybės. Politikos minedizacijos simbolis Nr.1: Kauno tarybos narys G.Budnikas – ilgametė dešinioji V.Šustausko ranka – per kelerius metus, praleistus Liberalų ir centro sąjungos skaistykloje, vos tiktai skaistyklą panaikinus, tuoj pat įžengęs į konservatorių partijos narystės rojų.
Politikos minedizacijos simbolis Nr.2: sveikatos apsaugos ministras, „darbietis“, pilietininkas, be penkių minučių socialdemokratas R.Turčinskas. Per trejus metus – trečia partija. Kas daugiau? Politinio (ir ne tik) prasčiokiškumo viršūnę Seimas pasiekė prezidentui V.Adamkui skaitant metinį pranešimą. Tautos išrinktieji, ministrai be perstojo kriuksėjo, vaikščiojo, skambino telefonais.
Žodžiu, elgėsi taip, kaip Lietuvoje nebeleidžia sau netgi kiaulių šėrikai modernioje kiaulių fermoje. ES taisyklės draudžia. Taip buvo galima elgtis tik kolchozo kiaulių fermoje, ir tai ne kiekvienoje. Bet klysta tie, kurie mano, kad jau pasiektas politikos prastėjimo dugnas. Toli gražu. Dar bent penkmetį politika tik prastės. Vaizdžiai kalbant, per būsimus Seimo ir ne už kalnų esančius prezidento rinkimus pasirinkimas bus tik toks: arba mužikas, arba maniakas. Kodėl šitaip niūriai? Atsakymą sufleruoja pastarųjų 15 metų rinkimų analizė. Atsiverskime rinkimų rezultatus ir pažiūrėkime, ką tauta dažniausiai eliminuodavo ir ką vietoj jų išrinkdavo.
Jeigu politikas nėra patentuotas chamas ar apsėstas manijos (korupcijos, slaptos valstybininkų kuopelės valdymo, žydų-masonų), jo galimybės būti išrinktam per ketverius metus mažėja vidutiniškai du kartus. Tai matydamas neretas mąstantis rinkėjas puola į depresiją ir nustoja vaikščioti į rinkimus. Taip lietuviai saugo pilietinę nekaltybę.
Bet jei nori, kad tavęs nevaldytų kvailiai, sako romėnų išmintis, turi pats dalyvauti politikoje. Lietuviai gerą dešimtmetį iš paskutiniųjų bando paneigti šią išmintį. Tai regėdami ir suvokdami, kaip mažėja jų galimybės išlikti, net protingi politikai atsisako racionalaus požiūrio į valstybės valdymą ir sąmoningai, o gal tik politinės nuojautos pastūmėti tampa maniakais.
A.Kubilius, J.Razma, R.Juknevičienė, apskritai visa konservatorių partija, nuo 1996-ųjų, taigi jau 11 metų, neįstengianti laimėti nė vienų rinkimų, pastaruoju metu mutuoja į teisinę neliečiamybę turinčią maniakų draugiją. Ieškoti ir būtinai surasti priešų tarp tų, kurie dar vakar buvo draugai. Griauti valstybės institucijas, įskaitant prezidento ir Konstitucinio teismo, nematant, kaip dėl to džiūgauja amžini tavo priešai.
Visi, kurie kažkada kažkur susitiko, – įtartini. Bet dar labiau įtartini tie, kurie nei nesusitiko, nei ėmė, nes tie, maniakų manymu, itin gudriai užsimaskavę priešai.
Kur veda maniakų ir mužikų politika? Į sąstingį valstybėje.
Jei valdininkas leido nukirsti tris menkaverčius krūmus, ir vietoj jų bus pasodintas miškas bei įrengtas golfo laukas, maniakų choras staugs: „Korupcija, jis nupirktas!“ Jei valdininkas nedavė leidimo nukirsti, užgiedos kitas choras, bet ir jis giedos tą patį: „Vykdė užsakymą!“ Jei žiniasklaida gins tris menkaverčius krūmus, bus rėkiama, kad ją nupirko jau įrengto golfo lauko savininkai. Jei žurnalistas gins naują golfo lauką, maniakai paskelbs, kad jis tai daro už slaptą piniginį atlygį.
Žurnalistas gali į tai nekreipti dėmesio. Tačiau ką daryti valdininkui ar politikui? Geriau jau nieko nedaryti, vis tiek būsi kaltas. Todėl nebus iš piršto laužtas ir toks teiginys: Lietuva, kenčianti nuo korupcijos, šiandien dar labiau nukenčia nuo nieko nedarymo. Generalinis prokuroras, užuot atidavęs Bražuolės sprogdinimo ar kitas teroristų bylas į teismą ir leidęs teismui nustatyti, kas kaltas, o kas ne, tik bejėgiškai svarsto, kad gal teismui nepakaks įrodymų. Kova su korupcija, kaip ir kova su prasta politika, jau netgi tapo smulkiu apsukrių visuomenininkų versliuku, iškreipiančiu nevyriausybinių organizacijų esmę ir paralyžiuojančiu Lietuvą.
Versliuku, kuriam nuolat reikia kraujo aukos. Priešų. Kartais jais tampa korupcionieriai ir politikos mužikai. Bet niekada maniakai. Daug dažniau ši auka – apsiskelbusių teisuolių asmeniui neįtikę kūnai. Tokioje atmosferoje protas, argumentai netenka prasmės. Štai kodėl mužikų ir maniakų era Lietuvos politikoje dar tik įsibėgėja.
Politikos minedizacijos simbolis Nr.2: sveikatos apsaugos ministras, „darbietis“, pilietininkas, be penkių minučių socialdemokratas R.Turčinskas. Per trejus metus – trečia partija. Kas daugiau? Politinio (ir ne tik) prasčiokiškumo viršūnę Seimas pasiekė prezidentui V.Adamkui skaitant metinį pranešimą. Tautos išrinktieji, ministrai be perstojo kriuksėjo, vaikščiojo, skambino telefonais.
Žodžiu, elgėsi taip, kaip Lietuvoje nebeleidžia sau netgi kiaulių šėrikai modernioje kiaulių fermoje. ES taisyklės draudžia. Taip buvo galima elgtis tik kolchozo kiaulių fermoje, ir tai ne kiekvienoje. Bet klysta tie, kurie mano, kad jau pasiektas politikos prastėjimo dugnas. Toli gražu. Dar bent penkmetį politika tik prastės. Vaizdžiai kalbant, per būsimus Seimo ir ne už kalnų esančius prezidento rinkimus pasirinkimas bus tik toks: arba mužikas, arba maniakas. Kodėl šitaip niūriai? Atsakymą sufleruoja pastarųjų 15 metų rinkimų analizė. Atsiverskime rinkimų rezultatus ir pažiūrėkime, ką tauta dažniausiai eliminuodavo ir ką vietoj jų išrinkdavo.
Jeigu politikas nėra patentuotas chamas ar apsėstas manijos (korupcijos, slaptos valstybininkų kuopelės valdymo, žydų-masonų), jo galimybės būti išrinktam per ketverius metus mažėja vidutiniškai du kartus. Tai matydamas neretas mąstantis rinkėjas puola į depresiją ir nustoja vaikščioti į rinkimus. Taip lietuviai saugo pilietinę nekaltybę.
Bet jei nori, kad tavęs nevaldytų kvailiai, sako romėnų išmintis, turi pats dalyvauti politikoje. Lietuviai gerą dešimtmetį iš paskutiniųjų bando paneigti šią išmintį. Tai regėdami ir suvokdami, kaip mažėja jų galimybės išlikti, net protingi politikai atsisako racionalaus požiūrio į valstybės valdymą ir sąmoningai, o gal tik politinės nuojautos pastūmėti tampa maniakais.
A.Kubilius, J.Razma, R.Juknevičienė, apskritai visa konservatorių partija, nuo 1996-ųjų, taigi jau 11 metų, neįstengianti laimėti nė vienų rinkimų, pastaruoju metu mutuoja į teisinę neliečiamybę turinčią maniakų draugiją. Ieškoti ir būtinai surasti priešų tarp tų, kurie dar vakar buvo draugai. Griauti valstybės institucijas, įskaitant prezidento ir Konstitucinio teismo, nematant, kaip dėl to džiūgauja amžini tavo priešai.
Visi, kurie kažkada kažkur susitiko, – įtartini. Bet dar labiau įtartini tie, kurie nei nesusitiko, nei ėmė, nes tie, maniakų manymu, itin gudriai užsimaskavę priešai.
Kur veda maniakų ir mužikų politika? Į sąstingį valstybėje.
Jei valdininkas leido nukirsti tris menkaverčius krūmus, ir vietoj jų bus pasodintas miškas bei įrengtas golfo laukas, maniakų choras staugs: „Korupcija, jis nupirktas!“ Jei valdininkas nedavė leidimo nukirsti, užgiedos kitas choras, bet ir jis giedos tą patį: „Vykdė užsakymą!“ Jei žiniasklaida gins tris menkaverčius krūmus, bus rėkiama, kad ją nupirko jau įrengto golfo lauko savininkai. Jei žurnalistas gins naują golfo lauką, maniakai paskelbs, kad jis tai daro už slaptą piniginį atlygį.
Žurnalistas gali į tai nekreipti dėmesio. Tačiau ką daryti valdininkui ar politikui? Geriau jau nieko nedaryti, vis tiek būsi kaltas. Todėl nebus iš piršto laužtas ir toks teiginys: Lietuva, kenčianti nuo korupcijos, šiandien dar labiau nukenčia nuo nieko nedarymo. Generalinis prokuroras, užuot atidavęs Bražuolės sprogdinimo ar kitas teroristų bylas į teismą ir leidęs teismui nustatyti, kas kaltas, o kas ne, tik bejėgiškai svarsto, kad gal teismui nepakaks įrodymų. Kova su korupcija, kaip ir kova su prasta politika, jau netgi tapo smulkiu apsukrių visuomenininkų versliuku, iškreipiančiu nevyriausybinių organizacijų esmę ir paralyžiuojančiu Lietuvą.
Versliuku, kuriam nuolat reikia kraujo aukos. Priešų. Kartais jais tampa korupcionieriai ir politikos mužikai. Bet niekada maniakai. Daug dažniau ši auka – apsiskelbusių teisuolių asmeniui neįtikę kūnai. Tokioje atmosferoje protas, argumentai netenka prasmės. Štai kodėl mužikų ir maniakų era Lietuvos politikoje dar tik įsibėgėja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą