21 diena: Kiek kainuoja...?

Savaitgalis buvo dėkingas ir kampanijos idėjos plėtros kontekste. Dėka išmintingų kolegų ir įdomių pokalbių prie alaus, manau, išsirutuliavo pirminė kampanijos koncepcija. Kiek suprantu, ji nėra nauja, bet kaip ten bebūtų niekada dar neįgyvendinta, tad ir originali idėja.

Mintis
Sistemiškai paviešinti, kokio dydžio kyšį tenka mokėti norint:
a) patekti į darželį/mokyklą
b) operuotis širdį/koją/ranką/kepenis/smegenis - viską, ką galima pjauti, kirpti ar kitaip kaip chirurgiškai apdirbti
c) "gero" gimdymo
d) gauti siuntimą į sanatoriją
e) gauti invalidumą
f) gauti "tinkamą" registro - kadastro pažymą
g) greitai praeiti automobilio techninę apžiūrą
h) gauti kitas viešas paslaugas, kurios iš principo vykdomos nemokamai arba už viešai nustatytą rinkliavą
Detalės
Tokią duomenų bazę reikėtų padaryti atvirą visiems, siekiantiems įvesti informaciją apie "mokesčius" kuriuos teko mokėti arba buvo paprašyti sumokėti. Internetinėje duomenų bazėje neturėtų būti jokių vardų ar pavardžių, tik paslaugos tipas, kyšio dydis ir įstaiga, kurioje tas kyšis buvo sumokėtas už šią paslaugą. Interneto svetainės adresas šiai duomenų bazei turėtų būti paviešintas kampanijos metu, o surinkti duomenys kartą metuose, kai švenčiama tarptautinė diena prieš korupciją - gruodžio 9 d., būtų nusiųsti susipažinimui į konkrečias įstaigas, savivaldybes ar ministerijas, kurioms šios įstaigos priklauso ir, žinoma, žiniasklaidai. Akivaizdu, kad toks puslapis bus "patogus" kyšininkautojui - žmogus, neįsivaizduojantis, kokio kyšio gali reikėti, gali pasitikrinti pasinaudodamas puslapiu ;)
Tam reikalui reikėtų
- Internetinio puslapio su skambiu adresiuku - pvz. pokiek.lt arba kainorastis.lt arba???
- Gabaus internauto, kuris galėtų sukurpti tokią duomenų bazę, sudėdamas visas viešas įstaigas ir jas sugrupuodamas pagal savivaldybes, įstaigų tipus
- Duomenų bazėje būtų labai naudinga reitingavimo sistema...Jei kas, tarkim, parašė, kad darželis kainavo 500 LTL, o kitas - kad 200 LTL , lankytojai turėtų galimybę reitinguoti, kurio iš šių kolegų informacija yra patikimesnė
- Internetinio adreso populiarinimo kampanijos - lauko reklama? video reklama? autobusai - troleibusai? banneriai?
- Finansų? Arba sistemos, kokiu būdu galima būtų savanoriškai paaukoti šiam projektui?
- Kartą metuose reikėtų susisteminti informaciją į perskaitomą tekstą su surinktais duomenimis
Bendradarbiavimas
- Aišku reikia gerai apisžvalgyti, gali būti, kad tokių ar panašių projektų esama tad galbūt tik reikėtų bendradarbiauti siekiant tų pačių tikslų.
- Panaši koncepcija išplėtota www.kysiai.lt
Klausimai jums:
- Gal kas įsivaizduojate, kiek kas galėtų kainuoti?
- Gal esate pasirengę kuo nors padėti? Gal žinote kas galėtų padėti?
- Kokių minčių turite?

15-oji diena: Būk permaina, kurios sieki

Nežinau ar čia dėl per daug gryno oro, besivaikštant su Špokučiu ar čia nuo įdomių ir stimuliuojančių diskusijų su protingais žmonėmis vakar vakare, bet į mano galvą atėjo revoliucinės nuotaikos. Norisi prisidėti prie reikalingų bei teisingų pokyčių.

Lietuvoje egzistuoja daug rimtų problemų, kurios reiklauja skubaus sprendimo arba daugiau dėmesio jų sukeliamoms pasekmėms.

Man įdomu ar vienminčių grupė veikianti kryptingai ir naudodama visų komunikacinių technologijų bei viešųjų ryšių potencialą galėtų įgyvendinti užsibrėžtą tikslą ar pasiekti suformuluotos problemos sprendimą?

Manau pabandyti vertėtų. Tad pasistengsiu artimiausiu metu suburti tokių vienminčių grupę, suformuluoti kartu problemų lauką iš kurių būtų galima išrinkti problemą, kurią vėliau būtų galima išspręsti viešos akcijos pagalba.

Kokia galėtų būti akcijos tematika? Manau gan aktualios ir ypač opios yra vaikų ugdymo, priežiūros bei darbo ir tėvystės suderinamumo problemos. Nesu šių tematikų ekspertas, bet įsipareigoju sužinoti daugiau ir jums apie tai čia parašyti.

POST SCRIPTUM - Iliustracijai

Nesenai pas mus lankėsi draugai, kurie pasakojo apie Londone vykdytą viešųjų ryšių kampaniją, kuri atkreipė dėmesį į religijos įtaką visuomenėje. Londoniečių sukūrė tinklalapį, kuriame pradėjo taip vaidinamą "awareness campaign". Jie norėjo viename Londono autobuso maršrute pakabinti reklamą su kampanijos šūkiu. Pradėjo rinkti pinigėlius iš suinteresuotų indvidų, galiausiai ne tik viename maršrute, bet keliolikoje Londono ir kitų didžiųjų miestų maršrutuose kursavo autobusai su kampanijos reklamomis. Daugiau info apie šią kampaniją čia.

Avialinijų "gudrių" kainų politikai prikirpti sparnai

Trečiadienį Europos Parlamentas patvirtino reglamentą, kuris įpareigos ES skrydžių bendroves iškart skelbti visą bilieto kainą su mokesčiais, taip pat sugriežtins aviakompanijų steigimo reikalavimus bei apribos galimybes nuomotis lėktuvus iš Sąjungai nepriklausančių šalių. Ataskaitą šiuo klausimu parengė europarlamentaras A. Degutis.

Nuo šių metų pabaigos skrydžių bendrovė, skelbdama bilieto kainą, privalės iš pat pradžių nurodyti visą jos dydį, įskaičiuodama visus neišvengiamus mokesčius (nors kuro, saugos ir kiti mokesčiai privalės būti pateikiami ir atskirai). Tuo tarpu pasirinktini mokesčiai už papildomas paslaugas turės būti aiškiai pateikiami pradedant įsigyti bilietus. Be to, jie negalės būti iš karto įskaičiuojami – keleiviui turės būti suteikta galimybė išsirinkti norimas paslaugas. Naujai licencijuojamos skrydžių bendrovės turės įrodyti savo finansinį pajėgumą išsilaikyti rinkoje bent dvejus metus, taip pat būti apsidraudusios savo atsakomybę keleiviams. Dauguma bendrovės akcijų turės priklausyti ES subjektams (išskyrus tarptautinėse sutartyse numatytus atvejus), pagrindinė jos buveinė turės būti Sąjungoje, o dauguma maršrutų turės driektis ES teritorijoje arba iš jos. Nuo šiol ES šalių subjektams nuomotis Sąjungai nepriklausančios šalies orlaivį bus leidžiama tik išimtiniais atvejais – pavyzdžiui, kai tokio tipo orlaivio nėra ES rinkoje. Tokiu atveju turės būti laikomasi visų ES skrydžių saugos standartų. Valstybės bus įpareigotos panaikinti esamus apribojimus vykdyti bendrojo kodo skrydžius iš jų į ES nepriklausančias šalis, taip pat kainų reguliavimą maršrutais per kitas ES šalis į Sąjungai nepriklausančias valstybes. Reglamente aptariamos ir kitos temos – pavyzdžiui, valstybės turės užtikrinti, kad kitoje Sąjungos šalyje registruotų bendrovių lėktuvų įgulos turėtų visas socialines teises, kurios įtvirtintos ES ir jos šalių teisės aktuose.

Taigi jokių žvaigždučių, paslėptų mokestėlių ir mokestukų. Įdomu, kad daugelis pigių skrydžių bendrovių pasveikino tokį sprendimą ir teigė, kad bet kuriuo atveju nenaudoja klaidinančios kainų politikos. Tik vat prisimenu, kad esu kažkur matęs informaciją apie bilietus nuo 1 LTL ar kitokių viliojančių, bet galbūt nevisai tikrų pasiūlymų.

Panaudota Europos Parlamento informacinio pranešimo medžiaga.

Iš Maskvos nieko naujo?

Praėjo dvi savaitės nuo to laiko kai naujasis Rusijos prezidentas Medvedevas buvo inauguruotas ištaigingoje ceremonijoje Kremliuje. Daug kas šioje ceremonijoje nedviprasmiškai demonstravo, kad nors Rusijoje ir yra naujas Prezidentas, bet nuo šiol kaip ir Rusijos valstybiniame herbe, taip ir prie valstybės vairo bus dvi galvos.

Vladimiras Putinas kol kas neabejotinai ir toliau užima centrinę poziciją Rusijos politiniame elito žemėlapyje. Naujasis premjeras neslėpdamas demonstravo, kad nors Medvedevas yra Prezidentas, Putinas yra Prezidentas - Premjeras - Partijos vadovas. Konkuruoti šiuo atveju bet kam būtų sudėtinga, nors tokių pavyzdžių nereikia ieškoti toli, Prezidentas Brazauskas ko gero galėtų pasidalinti šiokia tokia patirtimi.

Stebint skirtingus paskyrimus Rusijos Vyriausybėje ir Prezidento administracijoje akivaizdu, kad "valdžios tandemas" veikia. Putinas paskui save į Vyriausybę išsivedė taip vadinamus "sunkiasvorius" - Sobianiną, buvusį Prezidento administracijos vadovą bei jo pavaduotoją Sečiną. Šios politinės figūros dažnai ir nedviprasmiškai buvo siejamos su valdžios ir jėgos struktūrų klanu. Putinas jiems buvo patikėjęs svarbiausius politinius klausimus ir vėl gi šių "aparačikų" keliai vingiuoja iš Rusijos šiaurinės sostinės per KGB į Kremlių, o dabar į Vyriausybę. Medvedevas savo administracijos vadovu prisiėmė Putino aplinkos žmogų - Sergejų Naryškiną, buvusį Vice Premjerą atasakingą už tariamai sėkmingą Rusijos ekonominės integracijos politiką. Prieš tai Naryškinas darbavosi Vyriausybės administracijos vadovu, Promstroibanko užsienio investicijų skyriaus valdytoju na ir ekonominio skyriaus patarėju Sovietų Sąjungos ambasadoje Belgijoje.

Atrodytų naujasis Prezidentas atsiduria silpnos administracijos apsuptyje, kurioje esminių pokyčių nėra, tuo tarpu jai vadovaus Putino statytinis. Čia reikėtų prisiminti, kad daugelyje atvejų pats Medvedevas aktyviai dalyvavo formuojant dabartinės administracijos personalą, tad daugelis ten pasilikusių patarėjų yra laiko patikrinti šalininkai. Kremliuje vis tik yra keletas dėmesio vertų paskyrimų, tai ekonominės poltikos patarėjas Arkadijos Dvorkovičius, JAV Duke universiteto absolventas, liberalių pažiūrių, atviros rinkos šalininkas bei artima Medvedevo bendražygė Natalija Timakova, Prezidento 32 metų atstovė spaudai, kuriai anot neatskleistų šaltinių priklausys Prezidento ausis. Nekantriai laukiama žinių kas pakeis buvusį Prezidento įgaliotinį santykiams su ES, Sergejų Jastrežembskį, kuris nuo šiol vadovaus Rusijos - Italijos investiciniam bankui.

Vertinant tokį Prezidento administracijos vaizdą reikėtų pažvelgti į Vyriausybę siekiant suvokti tikruosius tariamo Prezidento - Premjero tandemo bruožus. Vyriausybės pirmuoju vice Premjeru paskirtas Igoris Šuvalovas, artimas Medvedevui asmuo, buvęs jo pavaldinys Prezidento administracijoje, teisininkas ir tariamai atviros rinkos liberalas. Pirmojo Vice Premjero vaidmuo šalyje nebus paskutinis, ypač Putinui paskelbus, kad bus atnaujinta Vyriausybės Prezidiumo posėdžių procedūra (Prezidiume dalyvaus 7 vice premjerai bei 8 svarbiausių ministerijų vadovai). Pirmasis vice Premjeras šioje struktūroje tampa antru žmogumi po Putino Vyriausybėje ir šio posto perdavimas Medvedevo šalininkui leidžia bent jau sukurti lygsvaros įspūdį. Tuo pačiu svarbu pastebėti, kad naujuoju Rusijos Teisingumo ministru paskirtas dar vienas Medvedevo bičiulis Aleksandras Konovalovas. Šie paskyrimai rodo, kad Medvedevo prieš rinkiminė retorika apie teisės viršenybės bei teisėtvarkos nešališkumo principų įsigalėjimą Rusijoje įgauna formą. Medvedvas lyg ir asmeniškai norėtų kontroliuoti teisėtvarką šalyje, tai itin įdomu turint omenyje, kad dabartinis Prezidentas save viename iš intervju Financial Times pavadino "užkietėjusiu teisininku".

Kokios peršasi išvados stebint šias rokiruotes Kremliuje ir Vyriausybėje. Akivaizdu, kad bent jau šiuo metu Prezidento - Premjero tandemas egzistuoja. Ilgamečiai bičiuliai tiek viešoje erdvėje, tiek postų dalybose išlaikė vienas kitam duotus pažadus ir šiuo metu darna ir santarvė tvyrauja Maskvos politinėje padangėje. Akivaizdu, kad laikas parodys ar iš ties Maskvoje kas nors pasikeitė trečiajam nepriklausomos Rusijos Prezidentui perėmus Kremliaus raktus.

Ar Gegužės 1-oji „tarybinė“ šventė?

Daugiau nei 120 metų viso pasaulio dirbantieji švenčia Gegužės 1-ąją.

Seniau Gegužės 1-oji buvo vadinama darbo žmonių švente, o šiandien ji yra įgavusi darbininkų šventės pavadinimą ir sutampa su Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena. Tarptautinę darbo dieną pasaulyje įprasta išeiti į gatves su manifestais ir reikalauti geresnių darbo sąlygų. Na, o Lietuvoje Gegužės 1-oji mažai kuo skiriasi nuo paprasto laisvadienio. Tikriausiai visi viskuo patenkinti...

Šventės ištakos – Čikagoje

1886 metais Čikagoje vyko darbininkų streikas, reikalaudami aštuonių valandų darbo dienos. Šis protestas davė savo vaisių – 45 000 darbininkų buvo sutrumpinta darbo diena. Tų pačių metų gegužės 3 dieną vėl vyko protestai, kurių metu policija pradėjo šaudyti į žmones. Protestuodami prieš nekaltų žmonių žūtį, dauguma profesinės sąjungos narių vėl išėjo į gatves. Vietos teismas teisė protestuotojus ir keturis pagrindinius jų vadovus pasmerkė myriop.

Po įvykių Čikagoje Gegužės 1-oji yra minima darbininkų protesto aukoms atminti. Tai žinant, Gegužės 1-osios nederėtų sieti su komunistine epocha.

Apie tai ko mes nežinome, o gal ir žinoti nenorime

Kopenhagos oro uoste, teko akis į akį susidurti su globalizacijos rezultatais. Valstybinės vėliavos spalvomis pasipuošusi šnekučiavosi Norvegijos kriketo komanda. Šioje šiaures valstybėje kriketas neturi gilių tradicijų, bet emigrantų iš Indijos, Pakistano, Bangladešo bei Šri Lankos tarpe tai sportas numeris vienas. Gal todėl nieko neturėtų nustebinti, kad Norvegų kriketo rinktinę sudarė, ne blondinai vikingai žydromis akimis, o antrosios kartos migrantai mylintys šį sportą, bet žaidžiantys iš visos širdies už savo valstybę, kurioje gimė ir gyvena.

Nesenai teko skaityti trenerio Garasto komentarą, kad Lietuvos krepšinio rinktinėje naturalizuotų žaidejų nebus ir jo išreikšta nusivylimą Rusijos krepšinio federacijos sprendimu įtraukti keletą natūralizuotų amerikiečių žaisti Rusijos rinktinėje. Atrodytų profesionalo pareiškimas, turėtų būti suprantamas, nacionalinio sporto plėtros kontekste arba lietuviškos krepšinio mokyklos stiprinimo tikslais, bet ar negalima būtų čia įžvelgti nedidelį ksenofibijos želdinėlį. Gerbiamas treneris, neabejoju yra kosmopolitas ir savo pareiškimu nenorėjo ir nesiekė nieko užgauti. Bet tuo metu kai rasistiniai išpuoliai prieš mūsų šalyje gyvenančius juodaodžius padažnėjo ir suįžūlėjo, manau trenerio mintys gali būti nesuprastos.

Norom nenorom kyla mintys ar mes esame pasirengę priimti "kitoniškumą", ar esame linke atmerkti akis ir suvokti, kad Lietuvoje gali ir gyvens įvairiausiu rasių, kultūrų ir tikėjimų žmonės? Ar sugebėsime lietuviu vadinti kitos religijos, kitos rasės žmogų?

Visai nesenai vienos diskusijos metu, kolegijos dėstytoja manęs paklausė: "Kaip jūs manote ar musulmonai iš viso nori integruotis? Jie juk gyvena savo bendruomenėse, išpažįsta kita tikėjimą, vargu ar galima kalbėti apie integravimasi."

Sunku vienareikšmiškai atsakyti, bet viena aišku, integracija tai ne vienpusio eismo gatvė. Mes negalime tikėtis, kad integracija reikš suvienodėjimą, musulmonai netaps krikščionimis, o užsidarymas į bendruomenę, gali būti susijęs su tradicijomis, tiek pat kaip ir su daugumą atstovaujančios bendruomenės atvirumu. Lietuvoje reikia dar labai daug padaryti, tam kad savoka - visi skirtingi, visi lygūs taptų realybe.

Nuogi be mobiliojo telefono

"Omnitel" 2008 metų mobilumo tendencijų tyrimas (apklaustas 1021 Lietuvos gyventojas) parodė, kad mobilusis telefonams iš įrankio skambinti lietuviams tapo vieta saugoti įamžintus jausmus ir malonius prisiminimus bei artimu intymios erdvės atributu.

Beveik trečdaliui tyrimo metu apklaustų lietuvių mobilusis telefonas yra tapęs vieta saugoti jausmus ir malonius prisiminimus – 29 proc. respondentų iš visų telefone saugomų duomenų labiausiai gaila būtų netekti tam tikrų SMS žinučių. Jaunimui (18-22 metų) kai kurios trumposios žinutės itin brangios – jų labiausiai nenorėtų netekti beveik 40 proc. jaunuolių. Didžioji dalis (76 proc.) respondentų telefone labiausiai saugo kontaktus.

Mobilusis telefonas trečdaliui (33 proc.) apklaustųjų tapo daiktu, kurį paskutinį jie paliečia prieš miegą, nes nusistato jame žadintuvą. Šis veiksmas tapo paskutiniu dienos ritualu 47,7 proc. jaunų (iki 22 metų amžiaus) žmonių. Mobilumo tendencijų tyrimas parodė, kad 54 proc. lietuvių į klausimą, be kurio iš išvardytų dalykų jaustųsi nuogi, atsakė – be mobiliojo telefono. Tuo tarpu be apatinių nuogi jaustųsi 27 proc. apklaustųjų, dar mažiau žmonių taip pasigenda laikrodžio, akinių ar piniginės.

Apie suseklėjusią Lietuvos politiką

E. Kūris apie šių dienų politiką: "Labai suseklėjo mūsų politika, pasidarė primityvi, provinciali, tikrosios problemos dažnai paliekamos nuošalyje. Deja, tą patį galiu pasakyti ir apie didelę dalį žiniasklaidos. Manau, kad čia yra net ne politikos ir ne žiniasklaidos problema. Čia yra kažkokia visuomenės problema. Liūdna... " interviu su E. Kūriu galite rasti čia.

Sekant šios citatos kryptimi norėčiau pridėti, kad pastorėjus kiekvieno vidutinio Lietuvos piliečio piniginei ne atsirado poreikis didesnės kokybės socialiniam, kultūriniam ar politiniam gyvenimui. Žinoma tai ne universali tiesa, juk bilietai į koncertus, teatrus yra išperkami ne dienomis o valandomis. Bet atsivertus šiandienos dienraščius ir žurnalus plika akimi matome, kad analitiką pakeitė užsakomieji atvirieji ir ne tokie atviri straipsniai. Iš žydrųjų ekranų Lietuvos atuditorijai į akis pučiami muilo burbulai. Statistika sako, kad tautiečiams tai patinka ir kuo kvailesnė laida tuo didesni jos reitingai.

Daugelis tai supranta ir to pasekoje sėkmingai vyksta "re-branding", politikai bando tapti "valstybininkais", televizijos užsiima labdara, verslas rodo savo etinę pusę. Pastangos yra pagirtinos, bet skeptiška esybė verčia abejoti, kiek tame yra komunikacinio "spin'o", nes deja to propaguojamo kokybinio pokyčios politiniame, socialiniame, kultūriniame gyvenime nesijaučia.

Šioje vietoje norisi tik žinoti, kada nustosime nosime kasti dugną bei skųstis dėl to ką galima pakeisti tik prisiėmus atsakomybę už visuomenė kurioje gyvename.

Grėsmę kelianti klimato kaita

Ištrauka iš dokumento - KLIMATO KAITA IR TARPTAUTINIS SAUGUMAS, kurį Javier Solana, pristatė Europos Vadovų Tarybai kovo 14 dienos posėdyje

Grėsmę kelianti klimato kaita

Klimato kaitos poveikis jaučiamas jau dabar: kyla temperatūra, tirpsta ledo kepurės ir ledynai, o ekstremalūs meteorologiniai įvykiai tampa dažnesni ir intensyvesni. Šiame skirsnyje aptariamos kai kurios dėl klimato kaitos įvairiuose pasaulio regionuose galinčių kilti konfliktų formos.

i) Konfliktas dėl išteklių

Daugelyje pasaulio kraštų jau mažėja ariamos žemės plotai, visuotinai trūksta vandens, mažėja maisto ir žuvų ištekliai, padažnėjo potvyniai ir kyla ilgai besitęsiančios sausros. Dėl klimato kaitos pakis kritulių modeliai ir dėl to toliau mažės gėlo vandens kiekiai; kai kuriuose regionuose net nuo 20 iki 30 procentų. Žemės ūkio produktyvumo sumažėjimas sukels arba padidins maisto nepakankamumą mažiausiai išsivysčiusiose šalyse ir sukels nepakeliamą maisto kainų kilimą visose šalyse. Pilietiniai neramumai, galintys sukelti reikšmingų ekonominių nuostolių net ir tvirtą ekonomiką turinčiose valstybėse, pirmiausia gali kilti dėl vandens trūkumo. Su rimtomis demografinėmis problemomis susiduriančiose teritorijose pasekmės bus dar didesnės. Bendras poveikis bus tas, kad klimato kaita paaitrins esamus konfliktus dėl senkančių išteklių, ypač ten, kur tų išteklių gavyba yra politizuota.

ii) Ekonominė žala ir pakrančių miestams bei ypatingos svarbos infrastruktūros objektams kylanti rizika

Apskaičiuota, kad kovojant su klimato kaita pagal įprastinės veiklos scenarijų, pasaulio ekonomikai tai kainuotų iki 20 % pasaulinio BVP per metus, o efektyvių suderintų veiksmų sąnaudos gali neviršyti 1 %. Pakrančių teritorijose gyvena apie penktadalis pasaulio gyventojų, ir šis skaičius ateityje turėtų didėti. Didmiesčiai ir jų infrastruktūra, pavyzdžiui, uostai ir naftos perdirbimo įrenginiai, dažnai yra įsikūrę prie jūros arba upių deltose. Kylantis jūros lygis ir vis dažnesnės bei intensyvesnės gaivalinės nelaimės tiems regionams ir jų ekonominėms perspektyvoms kelia rimtą grėsmę. Itin gali nukentėti rytinės Kinijos ir Indijos pakrantės, taip pat Karibų jūros regionas ir Centrinė Amerika. Daugėjant nelaimių ir humanitarinių krizių, nepaprastai didelis spaudimas kils valstybių donorių turimiems ištekliams, įskaitant pagalbos operacijų pajėgumus.

iii) Teritorijos praradimas ir ginčai dėl sienų

Mokslininkai prognozuoja, kad šiame šimtmetyje įvyks didelių sausumos masyvo pakitimų. Dėl trumpėjančių pakrančių ir didelių plotų užliejimo gali būti netenkama teritorijos, netgi ištisų šalių, pavyzdžiui, mažų salose įsikūrusių valstybių. Todėl panašu, kad daugės ginčų dėl sausumos ir jūros sienų, taip pat dėl kitų teritorinių teisių. Gali prireikti peržiūrėti esamas tarptautinės teisės, ypač jūrų teisės, taisykles, susijusias su teritoriniais ir sienų ginčų sprendimais. Kitas konkurencijos dėl energijos išteklių aspektas – galimi konfliktai dėl poliariniuose regionuose esančių išteklių, kadangi dėl pasaulinio klimato atšilimo atsiras galimybė juos eksploatuoti. Dykumėjimas gali sukelti uždarą degradacijos, migracijos ir konfliktų dėl teritorijos bei sienų ratą, keliantį grėsmę politiniam šalių ir regionų stabilumui.

iv) Ekologinių problemų sukelta migracija

Tie gyventojų sluoksniai, kurie jau kenčia dėl blogos sveikatos, nedarbo arba socialinės atskirties, dėl klimato kaitos padarinių tampa dar pažeidžiamesni, ir dėl to gali didėti arba atsirasti migracija valstybėse arba tarp jų. JT prognozuoja, kad iki 2020 m. bus milijonai „ekologinių“ migrantų, ir vienas iš svarbiausių šio reiškinio variklių bus klimato kaita. Klimato kaitos itin pažeidžiamos šalys jau prašo, kad būtų tarptautiniu mastu pripažinta, jog esama tokios dėl ekologinių priežasčių kilusios migracijos. Dėl tokios migracijos gali padaugėti konfliktų tranzito teritorijose ir tose, į kurias vykstama. Europa turi tikėtis daug didesnio dėl migracijos kylančio spaudimo.

v) Pažeidžiamumo ir radikalėjimo situacijos

Klimato kaita gal smarkiai padidinti nestabilumą silpnose arba savo funkcijų nebepajėgiančiose atlikti valstybėse, viršydama jau ir taip ribotus vyriausybių pajėgumus efektyviai reaguoti į joms kylančias problemas. Dėl vyriausybės nesugebėjimo užtikrinti, kad visų gyventojų poreikiai būtų patenkinti, arba suteikti apsaugą dėl klimato kaitos randantis sunkumams, gali kilti frustracija, taip pat rastis įtampa valstybėse tarp skirtingų etninių ir religinių grupių bei politinis radikalėjimas. Tai gali destabilizuoti šalis ir net ištisus regionus.

vi) Įtampa dėl energijos tiekimo

Intensyvėjanti konkurencija dėl galimybės gauti energijos išteklių ir juos kontroliuoti gali sukelti bene didžiausius konfliktus dėl išteklių. Tokia konkurencija yra, ir bus toliau, nestabilumo priežastis. Tačiau, kadangi didžioji pasaulio angliavandenilio rezervų dalis yra dėl klimato kaitos poveikio pažeidžiamuose regionuose, be to, daugeliui dujas ir naftą gaminančių valstybių jau yra iškilę rimtų socialinių, ekonominių ir demografinių problemų, nestabilumas greičiausiai didės. Tai savo ruožtu vėlgi gali didinti energijos tiekimo nepatikimumą ir konkurenciją dėl išteklių. Jei energijos gamybai bus pradėta plačiau naudoti branduolinę energiją, gali iš naujo kilti susirūpinimas dėl branduolinio ginklo platinimo, atsižvelgiant į tai, kad branduolinio ginklo neplatinimo režimui jau yra iškilęs nemažas spaudimas. Kadangi dėl klimato kaitos padarinių atsiveria lig šiol buvę neprieinami regionai, grumtynės dėl išteklių intensyvės.

vii) Spaudimas tarptautinei valdymo sistemai

Daugiašalei sistemai kyla rizika, jei tarptautinė bendruomenė nepajėgs išspręsti pirmiau aptartų potencialių problemų. Klimato kaitos padariniai pakurstys apmaudo kupiną politiką tarp tų, kurie yra labiausiai atsakingi už klimato kaitą, ir tų, kurie nuo jos yra daugiausiai nukentėję. Taip klimato kaitos padarinių švelninimo politikos poveikis (ar tokios politikos nesėkmės) didins įtampą ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygiu. Potenciali nesantaika skiria ne vien Šiaurės ir Pietų valstybes, ji gali kilti ir tarp Pietų šalių, ir pirmiausia todėl, kad didėja Kinijos ir Indijos į atmosferą išmetamų teršalų dalis pasaulio mastu. Todėl jau ir taip apsunkinta tarptautinio saugumo sistema patirs vis didėjantį spaudimą.

Jauni žmonės politikoje ar už jos ribų?

Bendraujant su aktyviais Lietuvos politinės scenos veikėjais, neretai tenka išgirsti retorinį klausimą, kodėl jaunimas nesiima atsakomybės ir nepradeda aktyviai dalyvauti šalies politiniame gyvenime? Politinis anihilizmas, nusivylimas, savimonės ar galimybių stoka?

Kaip ir visiems sudėtingiems klausimams vieno atsakymo ko gero nėra, bet paspelioti galima.


Įvaizdis dar ne viskas?

Kaip ir pabodusios Sprite reklamos šūkis teigia, įvaizdis turi reikšmę, bet tai toli gražu dar ne viskas. Kaip rodo visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro "Vilmorus" sausio 11-14 dienomis atlikta apklausa, mažiausiai Lietuvos gyventojai pasitiki Seimu ir partijomis - sausį Seimu pasitikėjo 10,8 proc., nepasitikėjo - 62 proc. apklaustųjų. Partijomis atitinkamai 8 ir 69,3 proc. respondentų. Akivaizdu, kad su tokiais retingais labaiu norisi tapti "Kelio į žvaigždes" projekto dalyviu nei Seimo nariu, praleistas laikas televizoriaus ekrane ko gero vienodas, o emocijos sukeliamos žiūrovams emocijos ko gero skirtingos. Šiuo teiginiu, tikrai nebandau pasakyti, kad mums reikia Radži Seime, ar kad Berneen turėtų siekti Socialinės apsaugos ir darbo ministrės pozicijos. Tiesiog politiko ar partijos įvaizdis reikalauja pokyčio. Skubaus ir kokybinio pokyčio, kuris leistų piliečiui, jaunam ar senam, jaustis patogiai renkant, klausant ar matant išrinktuosius valdžios ponus ir ponias.

Visa tai žinoma tėra palinkėjimai, o kol kas tenka tik pasinaudoti senąja išmintimi, kad "kiekviena tauta, nusipelno savo valdžios".

Jauni bet juk ne kvaili!

Valstybės tarnyboje dirbantys užsieniečiai neretai pabrėžia, kad Baltijos šalių kolegos dažnai būna itin jauni ir stebisi kiek daug galimybių egzistuoja palyginus jauno amžiaus politiniam veikėjui ar biurokratui. Iš ties procentinė jaunų žmonių besidarbuojančių ministerijose dalis ko gero nėra tokia jau maža, bet to priežastys gali būti ne tokios įkvepiančios. Vyresni profesionalai vargu ar rįžtusi dirbti už atlyginimą, kurį šiuo metu gali pasiūlyti valstybės tarnyba. Tai nereiškia, kad jaunimas nesusitvarko su atsakomybe ar nesugeba pateisinti jiems suteikto pasitikėjimo, tai tiesiog situacija be išeities. Jaunas žmogus siekia kabintis į gyvenimą ir dirba, nes jo poreikiai kol kas yra menkesni, galbūt jis dar neturi vaikų, galbūt jam dar nėra opi būsto problema. Bet kiek ilgai tai gali tęstis. Privačiam sektoriui išgyvenant darbuotojų stygių žvilgsniai krypsta į valstybės tarnyboje besidarbuojantį jaunimą ir tuo reikia tik pasidžiaugti, bet kiek iš to naudos valstybei? Tai nedidina pagarbos valstybiniam sektoriui ar valstybei. Jauni profesionalai puikiai dirba Lietuvos labui, bet viska ką jie gauna mainais, tai menkas atlyginimas ir viltis, kad situacija kada nors pasikeis. Tokioje situacijoje kartais tenka rinktis skrandžiu, o ne patriotizmu.

Jauni veidai ir jų vieta partijoje

Žodžių kombinacija "jaunas" ir "politikas" visuomenėje vis dar sukelia šypsena, jei ne vertinimą - 3 brolis Jonas išėjo laimės ieškoti. Ne tiek jau daug ir jaunų politikų užsirekomendavusių ir gebančių paneigti šią nuomonę. Kaip antai Juras Požėla, ne svarbu kur, su kuo ir kiek jis geria bet kai apie tai rašo žiniasklaida tai kenkia ne tik jam, bet ir jaunų žmonių įvaizdžiui. Ar lietuviškasis nacionalistas Murza, nors vienu metu buvo Šiaulių miesto tarybos narys ir pagarsėjo savo išsišokimais, niekas vis nei tuomet nei dabar nevertina jo rimtai. O gal reikėtų?

Kokias vietas gauna jaunimas partijų sąrašuose. Garbingas 1 jaunuolis (dažniausiai vyriškos lyties) atsiduria pirmojo dešimtuko apačioje, nes jo vadovaujama jaunimo politinė organizacija įdėjo daug pastangų ir darbo, kad pirmieji 3 - 4 ir tik retai 10 sąraše esančių pieliečių būtų išrinktais. Nei vienas politikas nevengia kalbėti apie jaunimą, su jaunimu ir atrodyti jaunatviškai, bet politinių partijų sąrašai vis dar perpildyti "senais gerais laikais" (patys suprantat kokiais) paduodančiais politikais. Tikrai šia beletristika nesiekiu pasisakyti prieš vyresnio amžiaus politikų diskriminavimą jaunų vardan, tik noriu pasakyti, kad retorikos perpildyti kvietimai jaunus žmones prisiimti daugiau atsakomybės turėtų būti nukreipti ne į jaunus žmones, o į tuos pačius politikus.

Trumpai norėčiau užsiminti į dar vieną labai įdomų fenomeną - giminės politinėje arenoje. Nežinia ar vardan didesnio komforto, ar tam kad nuolat turėti bendrą kalba prie Kūčių stalo, daugelis šiuo metu išrinktų jaunų politikų turi tiesioginės giminystės ryšį su vyresnio amžiaus ir jau žinomais politikais. Anksčiau minėto jaunuolio pavardė kalba pati už save, rekomenduoju atkreipti dėmesį į jaunų politikų miesto savivaldybėse pavardes ir jų ryšį su seimo nariais - broliai, sesės, sūnūs, dukros, žmonos, sūnėnai ir t.t. Neturėtų būti taip jau ir blogai jei giminės yra įtraukiamos į politiką, tik kyla klausimas kas iš tikrųjų tuomet valdo tą mandatą šeimos galva, vyresnis brolis, teta ar vyras?

Bus daugiau

Prezidento kalba @ London School of Economics

Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba „Galutinis Europos sukūrimo etapas: integracija su kaimyninėmis šalimis ir santykiai su Rusija", pasakyta Londono ekonomikos ir politikos mokslų universitete
2008-02-14 www.president.lt

Garbūs profesoriai,Gerbiami studentai,Ponios ir ponai,
Atvykti į jūsų universitetą, garsėjantį savo moksline kompetencija, ir aptarti su jumis Europos ateitį yra ir didelė garbė ir iššūkis. Turiu prisipažinti: prieš atvykdamas, internete paieškojau informacijos kuo ypatingas Londonas. Sužinojau, kad Londonas garsėja dviem LSE: Londono akcijų birža (London Stock Exchange) – suprantama, nes Londonas yra vienas iš didžiausių pasaulyje finansų, komercijos ir prekybos centrų, ir Londono ekonomikos universitetu (London School of Economics), kuris dar labiau parodo Londono, kaip vieno iš svarbiausių pasaulyje idėjų ir atradimų lopšio, svarbą.
Tad būti čia yra tikrai jaudinantis patyrimas. Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva, dalyvavimas pasauliniuose idėjų mainuose, ko gero ,yra vienintelis būdas veiksmingai atremti globalizacijos iššūkius. Todėl šiandien norėčiau pasidalyti su jumis savo mintimis apie Europos santykius su Rytų kaimynėmis. Ir ne tik todėl, kad Europos Rytų regionas yra mūsų geografinis kaimynas, turintis didelės įtakos mūsų saugumui, įskaitant energetikos saugumą, bet ir todėl, kad tolesnė šio regiono integracija į Europą kelia rūpesčių mūsų šalims ir žmonėms.
Šiandien kalbėti apie tolesnę plėtrą nelengva. Susidūrę su vidiniais sunkumais tuos klausimus mes linkę apeiti. O gal mes tik pakeitėme šią diskusijų temą kita – pasauliniais transnacionaliniais klausimais, kurių Europa dar nepasirengusi spręsti. Ši padėtis daug kam palanki – ypač tiems, kurie ieško dingsties nieko nedaryti. Kaip politikas aš suprantu tokios padėties priežastis, bet kaip sąžiningas europietis nenoriu su tuo taikstytis.
Pateiksiu keletą pavyzdžių. Pastaruosius kelerius metus Europos Vadovų Taryboje ne kartą diskutavome įvairiais vidaus ir tarptautiniais klausimais, kurie nei buvo, nei artimiausiu metu bus išspręsti. Europos Sąjunga viena nepajėgi sustabdyti masinių žudynių Darfūre arba užtikrinti, kad daugiausia teršiantys pasaulio regionai laikytųsi Kioto protokolo. Bet mes, nepaisant visko, turime laikytis žodžio ir kovoti už mums brangius idealus.
Tačiau be įmantrios globalios darbotvarkės yra ir ne tokių sudėtingų problemų, dėl kurių mūsų pačių žemyne kasdien pažeidžiami milijonų žmonių interesai. Pavyzdžiui - ES ir Rusijos susitarimas dėl vizų režimo supaprastinimo, kuris tokiose šalyse kaip Gruzija sustiprina separatizmą, o Rusijos Kaliningrado sritį izoliuoja nuo jos kaimynių. Taipogi per lėtai diegiamas Nabuko projektas didina Europos priklausomybę nuo vieno dujų tiekėjo. O planuojamas per Baltijos jūrą nutiesti „Nord Stream" dujotiekis, kuris, pasak tarptautinių mokslininkų, gali turėti labai rimtų ekologinių padarinių ir visai biosferai, ir Baltijos jūrą supančioms šalims?
Šias problemas gimdo pačios ES nepakankamai apgalvoti sprendimai arba neveiklumas , bet tą galima lengvai išspręsti, jei tik Europa panorėtų ir turėtų tam politinės valios.
Žinoma, yra ir išimčių. Viena tokia išimtis – Kosovas. Europos Sąjunga yra pasirengusi pripažinti Kosovo nepriklausomybę, nes mes nematome kitos alternatyvos šiam Europos regionui ir esame pasirengę veikti. Iš dalies - nepriklausomas Kosovas yra praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje priimtos ES politikos rezultatas. Ištiesdami pagalbos ranką Kosovui ir Serbijai, mes tesime savo įsipareigojimą sėkmingai baigti pertvarką Balkanų šalyse, remdamiesi jų apsisprendimu ir visapusiška integracija į Europos Sąjungą.
Galėtų būti ir daugiau išimčių, jei tik susikauptume ir ryžtingiau veiktume. Pasinaudokime Europos galia „mobilizuoti ir skatinti pertvarką". Per savo integracijos ir plėtros mechanizmus Europos Sąjunga padėjo persitvarkyti visam Vidurio Europos regionui , pradedant Estija šiaurėje ir baigiant Slovėnija pietuose. Užuot pasinaudojusi šiuo šuoliu , Europa sustojo. Man neramu, kad šis stabtelėjimas netruktų per ilgai ir nesukeltų neigiamų padarinių grandinės visam žemynui .
Kodėl taip svarbu kalbėti apie plėtrą? Pirma, dėl tokių diskusijų kyla ambicijos ir Europos institucijos skatinamos toliau persitvarkyti, o tai būtina naujiems pasauliniams iššūkiams atremti. Atvira Europa – ne tik idealas, kurio prieš 50 metų siekė Europos Sąjungos steigėjai, bet ir vienintelis perspektyvus būdas būti stipriems ir konkurencingiems 21-ajame amžiuje.
Antra - diskusijos apie plėtrą skatina teigiamus pokyčius mūsų artimiausioje Rytų kaimynystėje. Europa gali siekti ir galiausiai sutvirtinti stabilumą, demokratinius principus, teisės viršenybę ir ekonomikos augimą regione. Bet tai įmanoma ne laukiant, kol atsiras tinkamos aplinkybės, o jas patiems sukuriant.
Trečia - jos leidžia mums įsivaizduoti ateities Europą, nes 21-ojo amžiaus Europa – tai ne tik normos ir vertybės, bet ir standartai bei teisės aktų suderinamumas. Tikiu, kad tokios šalys kaip Islandija, Norvegija ar Šveicarija priklauso Europai ne tik dėl istorinių ir demokratinių vertybių. Pamėginkite įsivaizduoti, kad Ukrainoje, Gruzijoje ir Moldavijoje galioja tokios pačios teisės normos kaip Britanijoje – negi tuomet vis tiek kiltų klausimas, ar šios šalys priklauso Europai?
Žiūrint iš šios pozicijos, Europa dar nebaigta kurti. Mūsų kaimynystėje yra šalių, kurios nori priartėti prie Europos, bet nepajėgios vienos tai padaryti. Joms reikia padėti perimti Europos taisykles, jos ekonomikos dinamiką ir teisinę aplinką. Joms reikia Kaimynystės politikos, kuri būtų tikra Integracijos politika. Tokios politikos reikia ir mums.
Rusijos problema – iš tikrųjų ne problema. Mes jau kartą – 2003 m. – klausėme Rusijos, kokių santykių ji norėtų, o ji atsakė „ne" Europos kaimynystės politikai. Niekas mums nedraudžia dar kartą užduoti šį klausimą ir ES politiką formuoti pagal realius, o ne įsivaizduojamus Rusijos atsakymus. Ji nori būti pasaulio jėga? Prašom. Bet tuomet turime paklausti: kokia pasaulio jėga Rusija nori būti? Tokia, kuri nori būti vienintelė energijos eksportuotoja ir problemų kėlėja ir todėl nesutaria beveik su visomis savo kaimynėmis? Manau, kad negalime pritarti tokiam variantui, nes tai prieštarauja ES interesams. Bet mes palaikysime Rusijos pasaulinį vaidmenį, jei tik jos vadovai prisiims visą pasaulinės atsakomybės naštą ir padarinius. Gerbti savo kaimynių suverenumą ir vykdyti tarpvyriausybinius susitarimus; vykdyti įsipareigojimus ir išvesti karines pajėgas iš Gruzijos ir Moldovos; vykdyti Energetikos chartijos principus; vykdyti įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė tarptautinei bendruomenei, įstodama į Europos Tarybą. Jei Rusija tai vykdys, Europa ir visa tarptautinė bendruomenė bus stipresnė. Stipresnė bus ir Rusija. Bet tai jau Rusijos pasirinkimo reikalas. Europa gali tik padėti jai pasirinkti. Kyla klausimas: ar Europa tiki, kad ji turi galios ką nors pakeisti? Deja, savo santykiuose su Rusija Europa prarado pasitikėjimą savimi ir pernelyg dažnai sutinka su Rusijos pozicija. Jei Rusija nori su kiekviena valstybe-nare turėti atskirus ryšius , Europa neprieštarauja, bet tai jau pradėjo kenkti mūsų solidarumui. Jei Rusija renkasi prastesnius standartus, ar Europa seka jai iš paskos.
Tai būtų suprantama, jei tokia politika skatintų Rusiją teigiamai keistis. Bet ar taip yra? Rusijai buvo suteiktas vienos iš Didžiojo aštuoneto valstybių statusas, tikintis, kad tai paskatins ją aktyvinti reformas ir stiprinti demokratiją. Bet tai nepadėjo. Tačiau dar ne viskas prarasta. Europa vis dar gali pasinaudoti savo galia ir ryžtu ir leisti Rusijai suprasti, kad narystė Pasaulio prekybos organizacijoje ar Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje yra ne tikslas, o šansas pertvarkyti šalį. Narystė reiškia ir abipusiškai priimtų taisyklių, kuriomis šios institucijos vadovaujasi, pripažinimą.
Ukraina sėkmingai naudojasi numatoma naryste tarptautinėse organizacijose kaip priemone persitvarkyti. Matėme, kokią pažangą Ukraina padarė siekdama įstoti į PPO. Ukraina toliau daro pažangą ir santykiuose su Europos Sąjunga. Bet tokioms šalims kaip Ukraina mes per dažnai siunčiame prieštaringus ar neteisingus signalus. Kai Kijevas vienus paskui kitus rengė demokratinius rinkimus, Rusija balansavo ant slidžios demokratinio nuopuolio nuokalnės, imdamasi priemonių netgi prieš tokias apolitiškas organizacijas, kaip Britų taryba. Rusijos naftos doleriai neinvestuojami nei į infrastruktūrą, nei į reformas, nei į jos piliečių gerovę. Nepaisant šių esminių skirtumų tarp Rusijos ir Ukrainos, ES mano, kad daug paprasčiau pradėti derybas dėl naujo kokybinio susitarimo su Maskva, nei pritarti Kijevo siekiui įstoti į ES. Todėl nieko keista, kai vienas Ukrainos studentas paklausė, ar pati Europos Sąjunga vis dar tiki euroatlantinėmis vertybėmis. ES santykiuose su Rusija vertybės yra ypač svarbios. Be jų rizikuojame užmegzti tokius santykius, kurie, visų pirma, būtų pagrįsti dujų ar naftos kubiniais metrais. Nors tokia partnerystė svarbi, ji truks neilgai.
Be tikro stabilumo ir saugumo, kurie regione dar ne visiškai užtikrinti, nebus nei vertybių, nei demokratinių reformų. Ukraina ir Gruzija deda visas pastangas, kad prisidėtų prie saugumo užtikrinimo. Ukraina de facto elgiasi kaip NATO sąjungininkė ir yra vienintelė NATO partnerė, kuri šiuo metu dalyvauja visose dabartinėse NATO operacijose. Gruzija jau padarė didžiulę pažangą, pertvarkydama savo karines pajėgas. Šių metų sausio mėnesį surengtame referendume Gruzijos žmonės absoliučia balsų dauguma patvirtino norą įstoti į NATO. Šiuo kritišku momentu labai svarbu, kad NATO sustiprintų tai, ko pasiekė regione, Bukarešte vyksiančiame aukščiausio lygio susitikime Ukrainai ir Gruzijai pasiūlydama dalyvauti Narystės veiksmų planuose.
Kai mūsų politiką orientuoja vertybės, galime užtikrintai plėsti savo darbotvarkes su Rusija ir Rytų Europos šalimis.
Mes jau bendradarbiaujame su Rusija įvairiose srityse. Pavyzdžiui, kovoje prieš terorizmą. Nėra atskiros Britanijos, Prancūzijos, Lietuvos ar Rusijos kovos prieš terorizmą – yra tik bendras noras apsaugoti žmones nuo terorizmo pavojaus. Mus vienija ir noras kurti gerovę. Būtent todėl Europos Sąjunga ir Rusija toliau skatins prekybą, investicijas ir bendradarbiavimą susisiekimo ir energetikos srityse. Nėra kito kelio, tik stiprinti ES ir Rusijos partnerystę, kuri gali būti daug platesnė nei šiandien.
Kol Europos Sąjungos politika Rusijos atžvilgiu bus vykdoma įvairiomis kryptimis ir bus pilna viena kitai prieštaraujančių iniciatyvų, tol ES santykiuose su Rusija vyraus sumaištis ir nepanaudotos galimybės. Suprantama, tai silpnins bendradarbiavimą ir gali lemti konfliktus. Todėl ES ir Rusijos bendradarbiavimą galime pastūmėti pirmyn tik kai Europos Sąjunga priims konsoliduotą ir nuoseklią poziciją Rusijos atžvilgiu. Susidūrusi su vieninga Europa, Rusija nebeieškos galinių durų į Europą, o sieks vykdyti skaidrią ir sąžiningą politiką. Iš tiesų tikrai ES ir Rusijos partnerystei reikia abipusio pasitikėjimo, lygybės, pagarbos ir skaidrumo. Jei abi pusės vadovausis šiais principais, mums pavyks padaryti tikrą perversmą ES santykiuose su Rusija.
ES santykiai su Ukraina, Gruzija ir įsibėgėjantys su Moldova jau grindžiami šiais principais. Todėl pats laikas, kad Europos Sąjunga šioms šalims pasiūlytų daugiau. Pirmiausia ES galėtų sumažinti Šengeno vizos kainą, o vėliau supaprastinti vizų režimą. Be to, ES turėtų stiprinti ekonominę integraciją su šiomis šalimis, o kai tik jos bus pasirengusios, sudaryti su jomis laisvosios prekybos susitarimus. ES turėtų padėti jų susisiekimo ir energetikos tinklus integruoti į Europos sistemą.
Be to, glaudesnės ES ir NATO integracijos su Ukraina ir Gruzija politika veiks kaip demokratinių permainų regione ir už jo ribų stiprintuvas. Ukraina yra ta valstybė, kurios apsisprendimas nulems raidą Rusijoje, Baltarusijoje ir Moldovoje. Tokia yra ir Gruzija Pietų Kaukazo šalims. O jei Rytų Europa perims demokratines normas, kaimyniniai Centrinės Azijos ir Didžiųjų Vidurio Rytų regionai pajus spaudimą keistis į gera. Tokios permainos turės tiesioginį poveikį ilgalaikiam Europos ir mūsų žmonių saugumui.
Keleri ateinantys metai Europos Rytams bus lūžio metai. Pirma - Rusija turės naują prezidentą ir greičiausiai sieks pakoreguoti savo santykius su Vakarais. Antra - pažanga ir plėtra tokiose Europos šalyse kaip Ukraina ar Moldova tuoj pasieks tokį lygį, kai mes, jei neleisime joms giliau integruotis į ES, rizikuosime, kad jų visuomenė nusigręš nuo Europos. Šiuo kritišku momentu Europa nežino, kokios Rusijos norėtų. Ji neturi ir strateginio atsakymo Rytų Europai, kai tokio atsakymo labiausiai reikia. Jei nieko nedarysime, netrukus tapsime tik stebėtojais, kaip mūsų akyse iš rankų slysta istorinė galimybė baigti kurti Europą.
Šiandien pasidalijau su jumis Lietuvos vizija apie tai, kaip Europa galėtų suformuoti geresnę Europos politiką Rytų atžvilgiu.
Manau, kad šią politiką būtina aptarti Europoje ir su mūsų Amerikos partneriais. Tikiuosi, kad ir toliau apie tai kalbėsime ir šių diskusijų rezultatas bus konkreti strategija, kaip baigti kurti laisvą ir taikią Europą.
Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas

Kraujas

Kam priklauso mūsų kraujas ir kodėl jo trūksta. Manau daugelis iš tų kurie sėdi prie ligoninės reanimacijos skyriaus durų ir mato situacijos neišvengiamumą šis klausimas nugula aštriu kampu į gomurį. O apie ką galvoja pilietis sėdintis pilvu į viršų ir stebintis kaip žvaigždės ieško kelio per laisvą ir nepriklausomą televizorių? Ko gero žmogus galvoja, kad kraujo trūkumas yra blogas dalykas, bet juk mano venose tekantis kraujas nepakeis nieko, tad nėra ko muistytis savo patogiame krėsle ir toliau ramiai galima baisėtis karo keliose pasekmėmis... ne mano daržas ne mano pupos...

Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus pasisakymas per metinę spaudos konferenciją

Laba diena,
Man malonu šiandien per šį susitikimą žvilgterėti į prabėgusius darbo metus.
Vertindamas pasibaigusį pavasario politinį sezoną, turiu galimybę apžvelgti, kaip sakiau, dar vienerius – jau trečius savo kadencijos metus.
Manau, kad per trejus metus Lietuva savo aktyvia tarptautine veikla įrodė, kad ji neturi naujokės iš Europos Sąjungos pakraščio kompleksų ir jos patirtis gali būti naudinga visai bendruomenei. Mūsų žodis yra girdimas ir svarbus tarptautiniuose forumuose.
Tai įrodo ir Lietuvos politikų bei diplomatų komandos derybininkų sėkmė Europos Vadovų Taryboje.
Lietuva neatsitiktinai atsirado tokių pasaulyje gerbiamų asmenybių kaip Didžiosios Britanijos Karalienės, Japonijos Imperatoriaus vizitų maršrutuose.
Jaučiame dėmesį ir pagarbą mūsų nuomonei bei veiklai Ukrainoje, Moldovoje, Pietų Kaukaze.
Pagiriamąjį žodį skiriu užsienio politikai, nes esu įsitikinęs, kad Lietuva, aktyviai veikdama tarptautinėje erdvėje, bręsta ir viduje. Bręsta mūsų visuomenė, tapdama atviresne, kūrybingesne, novatoriškesne, labiau besidominčia, kas vyksta už Lietuvos ribų.
Praėjusį politinį sezoną vėl būta pakankamai politinių skandalų, atitraukusių nuo svarbių darbų ar net juos užgožusių. Politinės krizės ar pseudokrizės – objektyviai kilusios ar sukurtos – jos visada buvo ir bus.
Lietuva eina į priekį. Tai galiu pasakyti, apžvelgdamas ir šį praėjusį pusmetį, nors užsitęsęs Valstybės saugumo departamento vadovybės kaitos skandalas ir padarė nemažai žalos mūsų valstybei. Lietuva ne vienintelė tarp pokomunistinių šalių, susidūrusi su šia problema. Manau, kad laikui bėgant paaiškės, ar tai buvo mūsų demokratinio augimo sunkumai, ar buvome sumaniai manipuliuojami nedraugiškų išorės jėgų.
Likusius dvejus darbo metus sutelksiu valstybės vidaus gyvenimo stiprinimui – tolesnei struktūrinei sisteminei pertvarkai.
Pradėjęs šią kadenciją, nužymėjau pagrindines reformas, kurios, mano manymu, itin svarbios Lietuvai. Tai teismų pertvarka, siekiant, kad jų veikloje atsirastų daugiau skaidrumo ir viešumo, jais būtų labiau pasitikima.
Mokslo ir studijų reforma, sukurianti pagrindą Lietuvos intelektinei, ekonominei, kultūrinei pažangai. Ir - kiekvienam žmogui svarbi sveikatos reforma.
Ne kartą sakiau, kad vienas Prezidentas be Seimo ir Vyriausybės paramos šių darbų nenuveiks. Metus tobulintas Teismų įstatymas Seime įstrigo paskutinę akimirką, nors kai kurie kiti įstatymai, susiję su materialinėmis privilegijomis, parengiami ir teikiami svarstyti itin sparčiai.
Mažumos Vyriausybė, dirbanti jau vienerius metus, yra sveikintina. Tai mūsų stiprėjančios demokratijos pavyzdys, nors ji yra labai atsargi savo veikloje derindama įvairius interesus. Tačiau įspūdinga Seimo parama gana nevienareikšmiškai vertintam įstatymui dėl Ignalinos atominės elektrinės ir nacionalinio investuotojo parodė, kad pakanka politinės valios ir atkaklumo tikslui pasiekti. Dabar svarbu garantuoti įgyvendinamo projekto skaidrumą ir apsaugoti valstybės interesus.
Tikiuosi, šios kadencijos Seimas ir Vyriausybė nepristigs valios mokslo ir studijų reformai, dėl kurios politinės partijos po ilgų diskusijų pasirašė sutarimą. Tokios valios reikia ir pertvarkai sveikatos apsaugos srityje – čia problemas ir toliau bandoma spręsti fragmentiškais teisinių aktų lopiniais.
Manau, kad šie darbai Lietuvai yra dar svarbesni negu atominės elektrinės statyba. Neturime kitų resursų - tik savo žmones, todėl talentams privalome sukurti tinkamą terpę.
Nors, kita vertus, gilindamasis į socialinės atskirties problemas ir važinėdamas po Lietuvos regionus, įsitikinau akivaizdžiu paradoksu. Socialinėje srityje yra sukurta reikalingų įstatymų bazė, leidžianti padėti žmogui, tačiau Lietuvoje gyvena nemažai šeimų, kurių kasdienybė yra skurdas. Čia reikia nuoseklaus ir nuolatinio Vyriausybės ir savivaldybių darbo. Įstatymai ir socialinė parama turi padėti įveikti sunkumus, sudaryti sąlygas užsidirbti, o ne ugdyti priklausomybę nuo valstybės malonės.
Nenoriu drumsti situacijos, perdaug moralizuoti ar peikti kitų. Galiu patikinti, kad nesitrauksiu nuo pasirinkto kelio, nors būna nuoskaudų ir nusivylimų.
Niekam netarnausiu, išskyrus mane išrinkusius žmones. Nesvarbu, kokios kritikos ar vertinimų susilaukčiau. Priimdamas sprendimus, elgsiuosi pagal savo proto ir sąžinės diktatą bei vadovaudamasis viešuoju interesu.
Žinau, kad žurnalistams negalima patarinėti, todėl dabar mano pasakyti žodžiai, prašau juos laikyti kaip nuolatinio laikraščių skaitytojo, radijo klausytojo ir TV žiūrovo nuomonę. Mano giliu įsitikinimu, žiniasklaida yra didelė jėga, informuodama visuomenę. Daugelį negerovių pavyko atskleisti ir įveikti tik žurnalistų dėka.
Tačiau gyvenime tamsių dėmių, kurių tema neretai dominuoja viešojoje erdvėje, yra tikrai mažiau negu pragiedrulių.
Tad kviečiu daugiau dėmesio skirti mūsų žmonių geriems darbams nušviesti, kad visi žinotume, į ką galime atsiremti toliau stiprindami savo valstybę. Tai kelias, kuriuo aš apsisprendęs eiti. Kviečiu Jus visus į talką, kad kartu galėtume pasiekti tą tikslą, apie kurį Jūs rašote, o aš kalbu ir stengiuosi savo darbais įrodyti.
Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas

KOMENTARAS:

Praėjusieji metai tikrai buvo nelengvi Prezidentui, jo pastangos dažnai būdavo nesuprantamos arba sumenkinamos spaudos bei politinių jėgų, vien metinio Prezidento pranešimo metu rodoma nepagarba Prezidentui Seime rodo, kad Valdas Adamkus prarado vienareikšmiškai gero valstybės vadovo autoritetą ir tapo tiesiog valstybės vadovu.

Stebiuosi skaitydamas apie tai, kad Prezidentas vertina Lietuvos derybininkų pasiekimus ES Vadovų Taryboje. Gerbiu ir vertinu mūsų diplomatus, tiesiogiai dalyvaujančius ES Konstitucinės krizės sprendimo procese, tačiau niekaip nesuprantu kokį lemiamą vaidmenį Lietuva galėjo suvaidinti šiame procese. Tai išpūstas burbulas, bandymas parduoti dalyvavimą Viršūnių Taryboje. Jei kalbama apie Prezidento tarpininkavimo veiksmų su Lenkijos vadovais, turiu pripažinti, jei tai ir yra Adamkaus nuopelnas, pasiektas kompromisas pradėjo byrėti į šipulius jau praėjus savaitei po susitikimo. Tai apie ką Jūs kalbate Prezidente?

Mažumos vyriausybės egzistavimas ir jos išsilaikymas pastaruosiu metus gali būti vertinimas, kaip brendimo ženklas, bet pats vyriausybės nėra efektyvus ir ilgainiui sunkių klausimų ignoravimas neleidžia Lietuvai vykdyti taip reikalingas reformas. Prezidentas teisus baksnodamas pirštu į šią problemą, tačiau ar Lietuvos politinė sistema netampa šiuolaikinių politinių realijų veidrodžiu, kuomet ideologinis suartėjimas mažina skirtumą tarp partijų ir kur vienintelis politikų tikslas laikytis valdžios bei kontroliuoti valdžios infrastruktūrą, nes tai ilgainiui padės po rinkimų sugrįžti valdžion. Lietuvoje niekas nepasikeitė, tiesiog premjeras Kirkilas pradėjo kalbėti su kitų partijų vadovais ir vietoj demokratinės diskusijos Parlamente, vyksta derėjimasis ir kompromiso paieško už uždarytų durų.

Mūsų Prezidentas taikliai pastebi mes ne vieni turime problemų visose šiose srityse, daugelis valstybės jų turi, bet tai nei kiek nesumažina mūsų problemų dydžio ir dėl jų jaučiamų pasėkmių piliečiams.

Dvigubi standartai

2006-11-23 Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka pasakė: "paskutinius rinkimus mes sufalsifikavom, ir vakariečiams aš tai jau sakiau. Už prezidentą Luakšenką balsavo 93.5 proc. Kalba, kad tai ne europietiškas rodiklis. Mes padarėm 86. Tai tiesa. Ir jeigu dabar perskaičiuoti biuletenius, tai nežinau, kas būtų." Toliau A. Lukašenka piktinasi: "Tai europiečiai mums prieš rinkimus sakė: jeigu bus maždaug europietiški rodikliai, tai pripažinsim jusu rinkimus". Pabandėm padaryti europietiškus, bet, matot, irgi nesigavo. Pažadėjo, kad jeigu bus europietiški, tai viskas bus gerai. Padarėm europietiškus - nenormalu." Taigi Baltarusijos prezidentas piktinasi europiečių dvigubais standartais. (BT, Baltarusijos nacionalinė televizija)
2007-06-20 tuo momentu jau buvęs VSD vadovas A. Pocius: "Norėjau pasžiūrėti ar valstybėje egzistuoja dvigubi standartai" (LRT). Tikriausiai irgi turėtų pasipiktinti: egzistuoja. Vadovas, norėdamas privatizuoti tarnybinį butą, pasirašo sutartį su savo pavaduotoju (tiesioginiu pavaldiniu), sutartyje nurodyta suma gerokai mažesnė nei to buto rinkos vertė. Savo paskutinę pareigų ėjimo dieną tas pats A. Pacius pasirašo naują sutartį su tuo pačiu savo pavaldiniu dėl tarnybinio buto privatizavimo sutarties (ir tuo pačiu tolesnio proceso) nutraukimo. Taip pat principingai pareiškia, kad jam to buto nereikia, bet iš jos nesikraustys tol, kol to nepareikalaus valstybė. Vat kur tirasis principingumas! Kaip tas alkoholikas iš seno anekdoto: nenoriu, bet geriu...
Taigi. Pilietiškas paaiškinimas tiek kaimyninės, tiek mūsų valstybės pareigūnams: jūs teisūs, taip, divgubi standartai egzistuoja, nes, pirma, ne kiekvienas mirtingasis gali klastoti rinkimus ir tai vadinti prisitaikymu prie europietiškų kriterijų, antra, ne kiekvienam net svajojasi turėti tokį pavaldinį, su kuriuo būtų galima pasirašyti buto pirkimo sutatį (buto, kuris šiaip jau priklauso valstybei, be to, jis turi rinkos kainą), po to ją nutraukti... Tikriausiai ir dokumentus tvarkiusiam notarui tai buvo vienas įdomesių atvejų.

Ar žvanginimas ginklais žada karą?

Karštomis prasidėjusios vasaros dienomis santykiai tarp Rusijos ir Europos Sąjungos buvo kaitinami ne dėka pagerėjusio oro bet priešingai dėl pablogėjusių santykių tarp abiejų šalių. Daugelis priežasčių temdo dabartinę ES - Rusijos darbotvarkę:

- Kosovo

- Estijos paminklas

- Lenkijos mėsa

- Lietuvos nafta

ir ko gero pastarosiomis dienomis ryškiausias pavyzdys

- Priešraketinės gynybos sistemos dalių įkūrimas Čekijos ir Lenkijos teritorijoje.

Kaip žinia pačioje ES nėra vienareikšmiškos pozicijos šiuo klausimu. Skirtingose argumento pusėse atsiduria ne tik valstybės, bet ir šalies vyriausybę sudarančios partijos (Vokietijoje SPD nėra entuziastingi PGS įkūrimo klausimu) bei politinis elitas bei visuomenė (dauguma Lenkijos bei Čekijos piliečių skeptiškai vertina tokios sitemos įkūrimą jų šalyje). Taigi kas ta priešraketinės ginybos sistema?

Anot JAV ši sistema yra kuriama gynybiniais tikslais apsaugoti draugiškas NATO valstybes nuo galimų grėsmių kylančių iš blogio ašies valstybių (Iranas, Š.Korėja ir t.t.). JAV žvalgybiniais duomenimis Iranas gali turėti tolimo radiuso kovines raketas jau 2015. Tuo tarpu jau dabar kuriant tinkamas sistemas apsiginti nuo galimos grėsmės būtų netik logiška bet ir būtina, anot JAV valstybės departamento. JAV jau dabar yra sukūrusi prieš raketinį skydą, kuris gali apsaugoti daugelį Vakarų Europos valstybių, kalba eina apie papildoma skydo sluoksnį arbą taip vadinama trečiąjį žiedą apsaugosiantį JAV bei sąjungininkes. Iš vienos pusės viskas atrodytų susiveda į logiškus argumentus ir kilnų poelgį iš JAV pusės, tačiau viskas nėra taip paprasta.

Tokia gynybos sistema susideda iš radaro ir taip vadinamo "skraidančio kompiuterio" kuris yra raketos formos ir naikina priešo pasiųstą raketą elektrinio impulso pagalba. Radarą nori pastatyti Čekijoje, o paleidimo sistemą Lenkijoje. Rusija kontrargumentuoja, kad tokia sistema gali būti lengvai perdaryta, tam kad taptų iš gynybinės, puolimui tinkama, o tokiu atveju jos buvimas Lenkijos teritorijoje kelia tiesiogią grėsmę Rusijos saugumui. JAV į tokius pareiškimus sako, kad sistema būtų griežtai prižiūrima ir bet koks jos performavimas reikalautų valstybinio lygio pritarimo, tad jis būtų atviras priešiškumo eskalavimas, ko nėra siekiama ta sistema, bet iš kitos pusės kai kurie JAV generolai netiesiogiai juokavo, kad jei Rusija taip sunerimusi, gal būtų galima svarstyti tokia sistemą statyti Rusijos teritorijoje? Nežinia ar tai galėtų nutikti, bet viena aišku, kad JAV iš dalies sprendžia savo saugumo interesus Europos sąskaita. Žinoma, Čekijos ir Lenkijos vyriausybės vadovai yra teisūs sakydami, kad Rusija neturi veto teisės tų šalių saugumo klausimuose ir iš ties tai yra išrinktųjų atstovų prerogatyva priimti deramus sprendimus, bet išdėliojus ant supynių visus argumentus ar, kaip rusai sako, "žaidimas yra vertas žvakių"? Atviras konfliktas su Rusija, kurios vadovas skelbia, kad sistemos įkūrimas Lenkijoje ir Čekijoje priverstų Rusija nutaikyti savo raketas į Europą yra dar viena plyta į besikuriančią sieną kuria bandoma atriboti aiškias Vakarų ir Rytų zonas ar tai tik apsižodžiavimas.

Kaip ten bebūtų manau yra rimto pagrindo atidžiai sekti tolesnius įvykius ypač rytoj įvyksiančio G8 valstybių vadovų susitikimo išdavoje.

Apie jaunimo politiką Baltarusijoje

Kaip ir Lietuvoje, taip ir Baltarusijoje artėja sesija. Kaip žinia, studentus įtikinti, kad pati geriausia yra egzistuojanti Baltarusijoje santvarka, kad vienas žmogus gali priimti visus sprendimus, kad nereikia alternatyvios informacijos, yra sunkiau nei bet kurią kitą socialinę grupę.

Tai Baltarusijoje vėl prisiminta tarybinė studentų įtikinimo technika - pasiunčiant tabūną KGB darbuotojų, kurie ne tik suiminėtų įvairiuose "netinkamose akcijose", tikrintų studentų sąrašus jų metu nebuvusius paskaitose (vien Minske 2 mln. gyventojų taigi studentų ten pakankamai, bet ko nepadarysi, kad visus sukontroliuotum...), bet ir visais įmanomais ir neįmanomais įtikinėjimo būdais bando verbuoti studentus. Populiariausias būdas universitetuose - pažadas, kad visi dalykai bus įskaityti.

Hm... įdomu, kaip sureaguotų Lietuvos studentai taip įtikinejami?...


Šaltinis: www.charter97.org

Antrą kartą

Taigi Prezidentas dar kartą pateiks Seimui Povilo Malakausko kandidatūrą vadavauti saugiausiai institucijai. Kad visi kiti kandidatai tik dūmų užsklanda buvo aišku ir anksčiau. Tačiau kas bus, jeigu Seimas antrą kartą atras priežasčių nebalsuoti už šį asmenį arba balsuoti prieš? Šizofreniška, bet didžiausia tikimybė, kad tarpe tų nebalsuojančių aktyviausi tikriausiai bus P. Malakausko bendrapartiečiai - konservatoriai.
Šiaip ar taip, įpylęs šiek tiek alyvos, ėmęsis kviesti įvairius kitus asmenis kaip potencialius kandidatus, per patarėjus pagrasinęs Seimui, kad paliks dar kuriam laikui A. Pocių, jeigu nebūtų pritarta šiai kandidatūrai, Prezidentas tiesa neturėjo didelio pasirinkimo. Du kandidatai buvo iš VRM sistemos, o kiti du - iš KAM (P. Malakauskas prieš išeidamas į STT dirbo KAM sekretoriumi). Įdomus pasirinkimas visi keturi iš labai jau statutinių institucijų... vieni iš liberalų čia pasirodė išradingesni - pasiūlę diplomatę - Gintę Damušytę. Matyt, tai būtų buvęs geriausias pasirinkimas, gal moters ir kritiškoje situacijoje atsidūrusiam VSD galėtų pagelbėti. Juk geriausio prancūziško detektyvo kredo visada būdavo "cherchez la famme"...
Belieka sulaukti rytdienos Seimo posėdžio. Pažiūrėsim, kaip parlamentarai iškos ko nepametę...

Apie žmogaus teises

Tad uždraudėme gėjų paradą Vilniuje. Ne tik uždraudėme dar ir vienabalsiai prabalsavome... hmmm...

Rašau pirmu pirmu asmeniu, nes noriu pabrėžti, kad toks sprendimas tiesiogiai rikošetuoja į jos piliečius. Nesu naujagimis ir žinau, kad dauguma piliečių tokiam sprendimui pritaria plodami katučių, bet liūdina visiškai kvaili argumentai naudojami pateisinti šį diskriminuojantį žmogaus teisę ir teisėtus susibūrimus... Saugumas negalėjo būti užtikrintas, galima buvo tikėtis, kad paradas galėjo būti užpultas homfobiškai nusiteikusių grupuočių... O šiais laikais jei negali saugumo užtikrinti apie kokias čia žmogaus teises gali eiti kalba... Girdėjau atvažiuoja Japonijos imperatorius ir jis jaučiasi saugus ir Bušas buvo ir jam atrodė saugumo pakanka, bet vat seksualinės mažumos matai tampa pavojingais taikiniais ir saugumo na niekaip neišeina užtikrinti... Bent jau tiesiai šviesiai būtų sakoma, kad dievobaimingų berečių valstybėje vaivorykštės vėliava (beje tolerancijos vėliava) yra nepakeliamas skausmas akims, o plintačiai homofobijai reikia dar daugiai trąšų, nes tokiu sprendimu yra pateisinami ir tolesni grąsinimai... Šiandieną tai seksualinės mažumos, rytoj tai gali būti Šnipiškių degančių sklepų gyventojai, o užporyt kitataučiai...

Nereikėtų pamiršti, kad mes turime teisę nesutikti su tuo ką kiti sako, daro ar galvoja, bet mes turime apginti jų teisę į žodžio ir susirinkimų laisvę.

Tiek to europietiškumo, tiek ir tų liberalių partijų Vilniaus miesto valdžioje...

Kandidatai

Žiūriu į savo gimtą Lietuvą tarsi iš šono, tarsi čia niekada nebūčiau buvusi... ir stebiuosi... Valstybės saugumas tapo kažkokio pasjanso dalimi: siūlomas bet kas, kas, aišku, kad nepraeis pro Seimo frakcijų filtrus; bet kas, kas susijęs su buvusiais V. Adamkaus patarėjais; bet kas, kas iššauktų kai kurių politinių jėgų pasipriešinimą; kas sukeltų visuomenės svarstymus, ar kariškis turėtų vadovauti ir kitai statutinei įstaigai... Tai netikras kandidatas - karalius nuogas! O šiame pasjanse siekiama pridengti kažkokį tai "geresnį" kandidatą, kuris tikriausiai bus nepakartojamas, krištolinis, kaip rašė "Lietuvos rytas". Tik tikriausiai pamirštama, kad krištolas sudūžta į labai smulkius gabalėlius, atgal jo nebesuklijuosi. O gal pasjansas apie tai, kad tiesiog neparinkti jokio kandidato ir palikti pereinamąją būseną, kuri daug kam patogi? Kompromato bylutės kažkam vis dar minkštos, ir jokio žirnio po jomis kol kas niekas negali pakišti.

Žaidžia kažkas pasjansą ir galvoja, kad visi kiti Lietuvoje vakar gimė, nieko nesupranta, nieko nemato, negirdi.

Įspūdžiai

Buvau Katedros aikštėje. Jausmas nepakartojamas. Geriausiai mane nuteikė tai, kad šalia stovėjo jaunimas ir garbaus amžiaus žmonės. Nugirdau jų pokalbį: "jeigu ne tie vaikai, tai tikriausiai daugiau niekas nieko nebūtų ėmęsis daryti". Vaikai - tai jaunimas - organizavęs akciją, jie visi tiems žmonėms į anūkus būtų tikę.

Toks mažas Baltijos keliukas. Mažas, bet savas. Sakyčiau labai geras jausmas buvo. Kaip pagal laikrodį 11.55 nustojo lyti lietus, o 12.30 vėl prasidėjo. Sutapimas.