Bendraujant su aktyviais Lietuvos politinės scenos veikėjais, neretai tenka išgirsti retorinį klausimą, kodėl jaunimas nesiima atsakomybės ir nepradeda aktyviai dalyvauti šalies politiniame gyvenime? Politinis anihilizmas, nusivylimas, savimonės ar galimybių stoka?
Kaip ir visiems sudėtingiems klausimams vieno atsakymo ko gero nėra, bet paspelioti galima.
Įvaizdis dar ne viskas?
Kaip ir pabodusios Sprite reklamos šūkis teigia, įvaizdis turi reikšmę, bet tai toli gražu dar ne viskas. Kaip rodo visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro "Vilmorus" sausio 11-14 dienomis atlikta apklausa, mažiausiai Lietuvos gyventojai pasitiki Seimu ir partijomis - sausį Seimu pasitikėjo 10,8 proc., nepasitikėjo - 62 proc. apklaustųjų. Partijomis atitinkamai 8 ir 69,3 proc. respondentų. Akivaizdu, kad su tokiais retingais labaiu norisi tapti "Kelio į žvaigždes" projekto dalyviu nei Seimo nariu, praleistas laikas televizoriaus ekrane ko gero vienodas, o emocijos sukeliamos žiūrovams emocijos ko gero skirtingos. Šiuo teiginiu, tikrai nebandau pasakyti, kad mums reikia Radži Seime, ar kad Berneen turėtų siekti Socialinės apsaugos ir darbo ministrės pozicijos. Tiesiog politiko ar partijos įvaizdis reikalauja pokyčio. Skubaus ir kokybinio pokyčio, kuris leistų piliečiui, jaunam ar senam, jaustis patogiai renkant, klausant ar matant išrinktuosius valdžios ponus ir ponias.
Visa tai žinoma tėra palinkėjimai, o kol kas tenka tik pasinaudoti senąja išmintimi, kad "kiekviena tauta, nusipelno savo valdžios".
Jauni bet juk ne kvaili!
Valstybės tarnyboje dirbantys užsieniečiai neretai pabrėžia, kad Baltijos šalių kolegos dažnai būna itin jauni ir stebisi kiek daug galimybių egzistuoja palyginus jauno amžiaus politiniam veikėjui ar biurokratui. Iš ties procentinė jaunų žmonių besidarbuojančių ministerijose dalis ko gero nėra tokia jau maža, bet to priežastys gali būti ne tokios įkvepiančios. Vyresni profesionalai vargu ar rįžtusi dirbti už atlyginimą, kurį šiuo metu gali pasiūlyti valstybės tarnyba. Tai nereiškia, kad jaunimas nesusitvarko su atsakomybe ar nesugeba pateisinti jiems suteikto pasitikėjimo, tai tiesiog situacija be išeities. Jaunas žmogus siekia kabintis į gyvenimą ir dirba, nes jo poreikiai kol kas yra menkesni, galbūt jis dar neturi vaikų, galbūt jam dar nėra opi būsto problema. Bet kiek ilgai tai gali tęstis. Privačiam sektoriui išgyvenant darbuotojų stygių žvilgsniai krypsta į valstybės tarnyboje besidarbuojantį jaunimą ir tuo reikia tik pasidžiaugti, bet kiek iš to naudos valstybei? Tai nedidina pagarbos valstybiniam sektoriui ar valstybei. Jauni profesionalai puikiai dirba Lietuvos labui, bet viska ką jie gauna mainais, tai menkas atlyginimas ir viltis, kad situacija kada nors pasikeis. Tokioje situacijoje kartais tenka rinktis skrandžiu, o ne patriotizmu.
Jauni veidai ir jų vieta partijoje
Žodžių kombinacija "jaunas" ir "politikas" visuomenėje vis dar sukelia šypsena, jei ne vertinimą - 3 brolis Jonas išėjo laimės ieškoti. Ne tiek jau daug ir jaunų politikų užsirekomendavusių ir gebančių paneigti šią nuomonę. Kaip antai Juras Požėla, ne svarbu kur, su kuo ir kiek jis geria bet kai apie tai rašo žiniasklaida tai kenkia ne tik jam, bet ir jaunų žmonių įvaizdžiui. Ar lietuviškasis nacionalistas Murza, nors vienu metu buvo Šiaulių miesto tarybos narys ir pagarsėjo savo išsišokimais, niekas vis nei tuomet nei dabar nevertina jo rimtai. O gal reikėtų?
Kokias vietas gauna jaunimas partijų sąrašuose. Garbingas 1 jaunuolis (dažniausiai vyriškos lyties) atsiduria pirmojo dešimtuko apačioje, nes jo vadovaujama jaunimo politinė organizacija įdėjo daug pastangų ir darbo, kad pirmieji 3 - 4 ir tik retai 10 sąraše esančių pieliečių būtų išrinktais. Nei vienas politikas nevengia kalbėti apie jaunimą, su jaunimu ir atrodyti jaunatviškai, bet politinių partijų sąrašai vis dar perpildyti "senais gerais laikais" (patys suprantat kokiais) paduodančiais politikais. Tikrai šia beletristika nesiekiu pasisakyti prieš vyresnio amžiaus politikų diskriminavimą jaunų vardan, tik noriu pasakyti, kad retorikos perpildyti kvietimai jaunus žmones prisiimti daugiau atsakomybės turėtų būti nukreipti ne į jaunus žmones, o į tuos pačius politikus.
Trumpai norėčiau užsiminti į dar vieną labai įdomų fenomeną - giminės politinėje arenoje. Nežinia ar vardan didesnio komforto, ar tam kad nuolat turėti bendrą kalba prie Kūčių stalo, daugelis šiuo metu išrinktų jaunų politikų turi tiesioginės giminystės ryšį su vyresnio amžiaus ir jau žinomais politikais. Anksčiau minėto jaunuolio pavardė kalba pati už save, rekomenduoju atkreipti dėmesį į jaunų politikų miesto savivaldybėse pavardes ir jų ryšį su seimo nariais - broliai, sesės, sūnūs, dukros, žmonos, sūnėnai ir t.t. Neturėtų būti taip jau ir blogai jei giminės yra įtraukiamos į politiką, tik kyla klausimas kas iš tikrųjų tuomet valdo tą mandatą šeimos galva, vyresnis brolis, teta ar vyras?
Bus daugiau
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą