Prezidento kalba @ London School of Economics

Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba „Galutinis Europos sukūrimo etapas: integracija su kaimyninėmis šalimis ir santykiai su Rusija", pasakyta Londono ekonomikos ir politikos mokslų universitete
2008-02-14 www.president.lt

Garbūs profesoriai,Gerbiami studentai,Ponios ir ponai,
Atvykti į jūsų universitetą, garsėjantį savo moksline kompetencija, ir aptarti su jumis Europos ateitį yra ir didelė garbė ir iššūkis. Turiu prisipažinti: prieš atvykdamas, internete paieškojau informacijos kuo ypatingas Londonas. Sužinojau, kad Londonas garsėja dviem LSE: Londono akcijų birža (London Stock Exchange) – suprantama, nes Londonas yra vienas iš didžiausių pasaulyje finansų, komercijos ir prekybos centrų, ir Londono ekonomikos universitetu (London School of Economics), kuris dar labiau parodo Londono, kaip vieno iš svarbiausių pasaulyje idėjų ir atradimų lopšio, svarbą.
Tad būti čia yra tikrai jaudinantis patyrimas. Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva, dalyvavimas pasauliniuose idėjų mainuose, ko gero ,yra vienintelis būdas veiksmingai atremti globalizacijos iššūkius. Todėl šiandien norėčiau pasidalyti su jumis savo mintimis apie Europos santykius su Rytų kaimynėmis. Ir ne tik todėl, kad Europos Rytų regionas yra mūsų geografinis kaimynas, turintis didelės įtakos mūsų saugumui, įskaitant energetikos saugumą, bet ir todėl, kad tolesnė šio regiono integracija į Europą kelia rūpesčių mūsų šalims ir žmonėms.
Šiandien kalbėti apie tolesnę plėtrą nelengva. Susidūrę su vidiniais sunkumais tuos klausimus mes linkę apeiti. O gal mes tik pakeitėme šią diskusijų temą kita – pasauliniais transnacionaliniais klausimais, kurių Europa dar nepasirengusi spręsti. Ši padėtis daug kam palanki – ypač tiems, kurie ieško dingsties nieko nedaryti. Kaip politikas aš suprantu tokios padėties priežastis, bet kaip sąžiningas europietis nenoriu su tuo taikstytis.
Pateiksiu keletą pavyzdžių. Pastaruosius kelerius metus Europos Vadovų Taryboje ne kartą diskutavome įvairiais vidaus ir tarptautiniais klausimais, kurie nei buvo, nei artimiausiu metu bus išspręsti. Europos Sąjunga viena nepajėgi sustabdyti masinių žudynių Darfūre arba užtikrinti, kad daugiausia teršiantys pasaulio regionai laikytųsi Kioto protokolo. Bet mes, nepaisant visko, turime laikytis žodžio ir kovoti už mums brangius idealus.
Tačiau be įmantrios globalios darbotvarkės yra ir ne tokių sudėtingų problemų, dėl kurių mūsų pačių žemyne kasdien pažeidžiami milijonų žmonių interesai. Pavyzdžiui - ES ir Rusijos susitarimas dėl vizų režimo supaprastinimo, kuris tokiose šalyse kaip Gruzija sustiprina separatizmą, o Rusijos Kaliningrado sritį izoliuoja nuo jos kaimynių. Taipogi per lėtai diegiamas Nabuko projektas didina Europos priklausomybę nuo vieno dujų tiekėjo. O planuojamas per Baltijos jūrą nutiesti „Nord Stream" dujotiekis, kuris, pasak tarptautinių mokslininkų, gali turėti labai rimtų ekologinių padarinių ir visai biosferai, ir Baltijos jūrą supančioms šalims?
Šias problemas gimdo pačios ES nepakankamai apgalvoti sprendimai arba neveiklumas , bet tą galima lengvai išspręsti, jei tik Europa panorėtų ir turėtų tam politinės valios.
Žinoma, yra ir išimčių. Viena tokia išimtis – Kosovas. Europos Sąjunga yra pasirengusi pripažinti Kosovo nepriklausomybę, nes mes nematome kitos alternatyvos šiam Europos regionui ir esame pasirengę veikti. Iš dalies - nepriklausomas Kosovas yra praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje priimtos ES politikos rezultatas. Ištiesdami pagalbos ranką Kosovui ir Serbijai, mes tesime savo įsipareigojimą sėkmingai baigti pertvarką Balkanų šalyse, remdamiesi jų apsisprendimu ir visapusiška integracija į Europos Sąjungą.
Galėtų būti ir daugiau išimčių, jei tik susikauptume ir ryžtingiau veiktume. Pasinaudokime Europos galia „mobilizuoti ir skatinti pertvarką". Per savo integracijos ir plėtros mechanizmus Europos Sąjunga padėjo persitvarkyti visam Vidurio Europos regionui , pradedant Estija šiaurėje ir baigiant Slovėnija pietuose. Užuot pasinaudojusi šiuo šuoliu , Europa sustojo. Man neramu, kad šis stabtelėjimas netruktų per ilgai ir nesukeltų neigiamų padarinių grandinės visam žemynui .
Kodėl taip svarbu kalbėti apie plėtrą? Pirma, dėl tokių diskusijų kyla ambicijos ir Europos institucijos skatinamos toliau persitvarkyti, o tai būtina naujiems pasauliniams iššūkiams atremti. Atvira Europa – ne tik idealas, kurio prieš 50 metų siekė Europos Sąjungos steigėjai, bet ir vienintelis perspektyvus būdas būti stipriems ir konkurencingiems 21-ajame amžiuje.
Antra - diskusijos apie plėtrą skatina teigiamus pokyčius mūsų artimiausioje Rytų kaimynystėje. Europa gali siekti ir galiausiai sutvirtinti stabilumą, demokratinius principus, teisės viršenybę ir ekonomikos augimą regione. Bet tai įmanoma ne laukiant, kol atsiras tinkamos aplinkybės, o jas patiems sukuriant.
Trečia - jos leidžia mums įsivaizduoti ateities Europą, nes 21-ojo amžiaus Europa – tai ne tik normos ir vertybės, bet ir standartai bei teisės aktų suderinamumas. Tikiu, kad tokios šalys kaip Islandija, Norvegija ar Šveicarija priklauso Europai ne tik dėl istorinių ir demokratinių vertybių. Pamėginkite įsivaizduoti, kad Ukrainoje, Gruzijoje ir Moldavijoje galioja tokios pačios teisės normos kaip Britanijoje – negi tuomet vis tiek kiltų klausimas, ar šios šalys priklauso Europai?
Žiūrint iš šios pozicijos, Europa dar nebaigta kurti. Mūsų kaimynystėje yra šalių, kurios nori priartėti prie Europos, bet nepajėgios vienos tai padaryti. Joms reikia padėti perimti Europos taisykles, jos ekonomikos dinamiką ir teisinę aplinką. Joms reikia Kaimynystės politikos, kuri būtų tikra Integracijos politika. Tokios politikos reikia ir mums.
Rusijos problema – iš tikrųjų ne problema. Mes jau kartą – 2003 m. – klausėme Rusijos, kokių santykių ji norėtų, o ji atsakė „ne" Europos kaimynystės politikai. Niekas mums nedraudžia dar kartą užduoti šį klausimą ir ES politiką formuoti pagal realius, o ne įsivaizduojamus Rusijos atsakymus. Ji nori būti pasaulio jėga? Prašom. Bet tuomet turime paklausti: kokia pasaulio jėga Rusija nori būti? Tokia, kuri nori būti vienintelė energijos eksportuotoja ir problemų kėlėja ir todėl nesutaria beveik su visomis savo kaimynėmis? Manau, kad negalime pritarti tokiam variantui, nes tai prieštarauja ES interesams. Bet mes palaikysime Rusijos pasaulinį vaidmenį, jei tik jos vadovai prisiims visą pasaulinės atsakomybės naštą ir padarinius. Gerbti savo kaimynių suverenumą ir vykdyti tarpvyriausybinius susitarimus; vykdyti įsipareigojimus ir išvesti karines pajėgas iš Gruzijos ir Moldovos; vykdyti Energetikos chartijos principus; vykdyti įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė tarptautinei bendruomenei, įstodama į Europos Tarybą. Jei Rusija tai vykdys, Europa ir visa tarptautinė bendruomenė bus stipresnė. Stipresnė bus ir Rusija. Bet tai jau Rusijos pasirinkimo reikalas. Europa gali tik padėti jai pasirinkti. Kyla klausimas: ar Europa tiki, kad ji turi galios ką nors pakeisti? Deja, savo santykiuose su Rusija Europa prarado pasitikėjimą savimi ir pernelyg dažnai sutinka su Rusijos pozicija. Jei Rusija nori su kiekviena valstybe-nare turėti atskirus ryšius , Europa neprieštarauja, bet tai jau pradėjo kenkti mūsų solidarumui. Jei Rusija renkasi prastesnius standartus, ar Europa seka jai iš paskos.
Tai būtų suprantama, jei tokia politika skatintų Rusiją teigiamai keistis. Bet ar taip yra? Rusijai buvo suteiktas vienos iš Didžiojo aštuoneto valstybių statusas, tikintis, kad tai paskatins ją aktyvinti reformas ir stiprinti demokratiją. Bet tai nepadėjo. Tačiau dar ne viskas prarasta. Europa vis dar gali pasinaudoti savo galia ir ryžtu ir leisti Rusijai suprasti, kad narystė Pasaulio prekybos organizacijoje ar Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje yra ne tikslas, o šansas pertvarkyti šalį. Narystė reiškia ir abipusiškai priimtų taisyklių, kuriomis šios institucijos vadovaujasi, pripažinimą.
Ukraina sėkmingai naudojasi numatoma naryste tarptautinėse organizacijose kaip priemone persitvarkyti. Matėme, kokią pažangą Ukraina padarė siekdama įstoti į PPO. Ukraina toliau daro pažangą ir santykiuose su Europos Sąjunga. Bet tokioms šalims kaip Ukraina mes per dažnai siunčiame prieštaringus ar neteisingus signalus. Kai Kijevas vienus paskui kitus rengė demokratinius rinkimus, Rusija balansavo ant slidžios demokratinio nuopuolio nuokalnės, imdamasi priemonių netgi prieš tokias apolitiškas organizacijas, kaip Britų taryba. Rusijos naftos doleriai neinvestuojami nei į infrastruktūrą, nei į reformas, nei į jos piliečių gerovę. Nepaisant šių esminių skirtumų tarp Rusijos ir Ukrainos, ES mano, kad daug paprasčiau pradėti derybas dėl naujo kokybinio susitarimo su Maskva, nei pritarti Kijevo siekiui įstoti į ES. Todėl nieko keista, kai vienas Ukrainos studentas paklausė, ar pati Europos Sąjunga vis dar tiki euroatlantinėmis vertybėmis. ES santykiuose su Rusija vertybės yra ypač svarbios. Be jų rizikuojame užmegzti tokius santykius, kurie, visų pirma, būtų pagrįsti dujų ar naftos kubiniais metrais. Nors tokia partnerystė svarbi, ji truks neilgai.
Be tikro stabilumo ir saugumo, kurie regione dar ne visiškai užtikrinti, nebus nei vertybių, nei demokratinių reformų. Ukraina ir Gruzija deda visas pastangas, kad prisidėtų prie saugumo užtikrinimo. Ukraina de facto elgiasi kaip NATO sąjungininkė ir yra vienintelė NATO partnerė, kuri šiuo metu dalyvauja visose dabartinėse NATO operacijose. Gruzija jau padarė didžiulę pažangą, pertvarkydama savo karines pajėgas. Šių metų sausio mėnesį surengtame referendume Gruzijos žmonės absoliučia balsų dauguma patvirtino norą įstoti į NATO. Šiuo kritišku momentu labai svarbu, kad NATO sustiprintų tai, ko pasiekė regione, Bukarešte vyksiančiame aukščiausio lygio susitikime Ukrainai ir Gruzijai pasiūlydama dalyvauti Narystės veiksmų planuose.
Kai mūsų politiką orientuoja vertybės, galime užtikrintai plėsti savo darbotvarkes su Rusija ir Rytų Europos šalimis.
Mes jau bendradarbiaujame su Rusija įvairiose srityse. Pavyzdžiui, kovoje prieš terorizmą. Nėra atskiros Britanijos, Prancūzijos, Lietuvos ar Rusijos kovos prieš terorizmą – yra tik bendras noras apsaugoti žmones nuo terorizmo pavojaus. Mus vienija ir noras kurti gerovę. Būtent todėl Europos Sąjunga ir Rusija toliau skatins prekybą, investicijas ir bendradarbiavimą susisiekimo ir energetikos srityse. Nėra kito kelio, tik stiprinti ES ir Rusijos partnerystę, kuri gali būti daug platesnė nei šiandien.
Kol Europos Sąjungos politika Rusijos atžvilgiu bus vykdoma įvairiomis kryptimis ir bus pilna viena kitai prieštaraujančių iniciatyvų, tol ES santykiuose su Rusija vyraus sumaištis ir nepanaudotos galimybės. Suprantama, tai silpnins bendradarbiavimą ir gali lemti konfliktus. Todėl ES ir Rusijos bendradarbiavimą galime pastūmėti pirmyn tik kai Europos Sąjunga priims konsoliduotą ir nuoseklią poziciją Rusijos atžvilgiu. Susidūrusi su vieninga Europa, Rusija nebeieškos galinių durų į Europą, o sieks vykdyti skaidrią ir sąžiningą politiką. Iš tiesų tikrai ES ir Rusijos partnerystei reikia abipusio pasitikėjimo, lygybės, pagarbos ir skaidrumo. Jei abi pusės vadovausis šiais principais, mums pavyks padaryti tikrą perversmą ES santykiuose su Rusija.
ES santykiai su Ukraina, Gruzija ir įsibėgėjantys su Moldova jau grindžiami šiais principais. Todėl pats laikas, kad Europos Sąjunga šioms šalims pasiūlytų daugiau. Pirmiausia ES galėtų sumažinti Šengeno vizos kainą, o vėliau supaprastinti vizų režimą. Be to, ES turėtų stiprinti ekonominę integraciją su šiomis šalimis, o kai tik jos bus pasirengusios, sudaryti su jomis laisvosios prekybos susitarimus. ES turėtų padėti jų susisiekimo ir energetikos tinklus integruoti į Europos sistemą.
Be to, glaudesnės ES ir NATO integracijos su Ukraina ir Gruzija politika veiks kaip demokratinių permainų regione ir už jo ribų stiprintuvas. Ukraina yra ta valstybė, kurios apsisprendimas nulems raidą Rusijoje, Baltarusijoje ir Moldovoje. Tokia yra ir Gruzija Pietų Kaukazo šalims. O jei Rytų Europa perims demokratines normas, kaimyniniai Centrinės Azijos ir Didžiųjų Vidurio Rytų regionai pajus spaudimą keistis į gera. Tokios permainos turės tiesioginį poveikį ilgalaikiam Europos ir mūsų žmonių saugumui.
Keleri ateinantys metai Europos Rytams bus lūžio metai. Pirma - Rusija turės naują prezidentą ir greičiausiai sieks pakoreguoti savo santykius su Vakarais. Antra - pažanga ir plėtra tokiose Europos šalyse kaip Ukraina ar Moldova tuoj pasieks tokį lygį, kai mes, jei neleisime joms giliau integruotis į ES, rizikuosime, kad jų visuomenė nusigręš nuo Europos. Šiuo kritišku momentu Europa nežino, kokios Rusijos norėtų. Ji neturi ir strateginio atsakymo Rytų Europai, kai tokio atsakymo labiausiai reikia. Jei nieko nedarysime, netrukus tapsime tik stebėtojais, kaip mūsų akyse iš rankų slysta istorinė galimybė baigti kurti Europą.
Šiandien pasidalijau su jumis Lietuvos vizija apie tai, kaip Europa galėtų suformuoti geresnę Europos politiką Rytų atžvilgiu.
Manau, kad šią politiką būtina aptarti Europoje ir su mūsų Amerikos partneriais. Tikiuosi, kad ir toliau apie tai kalbėsime ir šių diskusijų rezultatas bus konkreti strategija, kaip baigti kurti laisvą ir taikią Europą.
Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas