Ar galima būtų teigti, kad daugelį šiuolaikinės politikos realijų nulėmė susiklostęs požiūris į tarptautinius santykius po šaltojo karo. Kitaip tariant ar sąvokos kuriomis interpretuojamas šaltasis karas galima pasinaudoti vertinant dabartinę tarptautinių santykių perspektyvą.Idant giliau pažvelgti į šį klausimą vertėtų paanalizuoti šaltojo karo pabaigą ir jo laimėtojus. Įvairūs autoriai teigia, kad buvo sunku nuspėti šaltojo karo pabaigą ir jei kas ir bandė prognozuoti TSRS žlugimą, net neįsivaizdavo, kad tai įvyks taip greitai, taip staigiai ir taip sąlyginai taikiai. Analitikai teigia, kad ekonominė TSRS būklė vedė prie vienareikšmiškos krizės ir buvo tik laiko klausimas kada ji ištiks. Kitoje Atlanto pusėje tuo tarpu ekonomika vystėsi itin pozityviai ir rodosi nebuvo pagrindo manyti, kad galėtų būti kitaip, kaip Francis Fucyama teigė, visa tai akcentavo liberaliai demokratiškos politikos pergalę ar bent jau pranašumą lyginant su komunistine santvarka, penkmečio planais ir planine ekonomika.
Šalto karo pabaigai įtakos turėjo ir indvidualių politikų ir jų tarpusavio santykių portretai. Michailas Gorbačiovas, Ronaldas Reiganas, Džordžas Bušas, Margaret Tetčer, Helmutas Kolis visi šie individai ir jų sąveika sudarė pagrindą pokyčiams atsirasti ir įsigalėti, nesvarbu kokia buvo jų pirminė politinė premisa, svarbu, kad rezultatas buvo Šaltojo karo pabaiga.
Kalbama, kad Michailas Gorbočiovas tikrai nesiekė sugriauti Sovietų Sąjungos, o ją norėjo tik reformuoti arba sekdamas Dubčeko pavyzdžiu suteikti Komunizmui žmogišką veidą. Pagarsėjusi Perestroika buvo būdas atsakyti į ekonominius šalį ištikusius sunkumus, rimtai pamąstyti apie poreikį keisti ir modernizuoti komunistinę santvarką. Vakaruose tuo tarpu daugelis ne iš karto patikėjo Gorbačiovu ir jo siūlomo pokyčio tikrumu ar intencijų nuoširdumu. Net Gorbačiovo kalba apie ginkluotės ribojimą Europiniame kontinente sukėlė dvejopų reakcijų. Vieni tikėjo, kad tai pabaigos šaltajam karui pradžia, o kiti sakė, kad Gorbačiovas nori įgauti daugiau laiko, tam kad galėtų atsitiesti ekonomiškai ir toliau pratęsti ginkluotes varžybas. Pačiame Kremliuje Gorbačiovo kalbos buvo vertinamos su atsarga jei ne su pasipiktinimu. Vakariečiai svarstė ar Gorbačiovas ne taps tirk dar vienu TSRS lyderiu nuverstu iš valdžios ir tuo atveju tik pereinamojo laikotarpio figūra. Taip nemanė Tetčer. Ji tikėjo Gorbačiovas "means bussiness", jos įsitikinimo dėka prasidėjo dialogas tarp TSRS ir JAV. Reiganas perėjo prie atsargios diplomatijos, kurią vėliau tęsė Bušas vyresnysis pasiekęs susitarimą su Gorbačiovu dėl Vokietijos susivienijimo ir NATO plėtros į Rytus sustabdymo. Ne visi tikėjo poreikiu suvienyti Vokietiją ypač tuo abejojo prancūzai, tačiau Vokietijos užrakinimas į NATO, bei vis glaudesnė europinės integracijos ir griežtas, bekompromisis nepajudinamo Kolio apsisprendimas tapo akstinu pokyčiams vykti ir vykti greitai.
Vieni sako, kad šaltojo karo pabaigą apvainikavo Berlyno sieno griūtis, kiti kalba apie Jelciną ant tanko, o kas gi visgi laimėjo šaltąjį karą?
Amerikiečiai politinėje literatūroje dažnai viena reikšmiškai išaukština savo vaidmenį. Jei šaltasis karas buvo tarp JAV ir TSRS, tai tik JAV jį ir galėjo laimėti žlugus oponentui. Žlugus bipoliui pasauliui ir JAV liberaliai demokratijai švenčiant pergalę, brėško kitokio pasaulio perspektyva, kurioje viena globali jėga turės didžiulį potencialą ir resursus, kurios dominavimo tarptautinėje politikoje faktas vertinamas kaip užtarnauta pergale. Pergalė, kuri suteikia daug teisių, bet taipogi supriešina JAV su pasauliu bei suteikia JAV atsakomybę laikyti pasaulio tesingumo svertus savo rankoje. Moralinė JAV jėga negali būti neįvertinta. Klintono administracijos metais, demokratai atsakingai laikėsi tarptautinės bendruomenės bei daugeliu atveju siekė konsensuso, tačiau Bušas jaunesnysis tai karikatūrizavo kalbėdamas apie pasaulio vertybinę ir moralinę lyderę (JAV) kalbant su menkaverčiais despotais. Ar teisus tampa tas, kas turi neprilygstamą jėgą? BUS DAUGIAU>>>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą